Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kauno arkivyskupijos antrojo sinodo Dvasininkų gyvenimo komisijos atsakymas į “Lietuvos ryto” publikaciją “Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų” (2003 06 21)

2003 birželio 27, 19:32
“Lietuvos ryte” pasirodęs L. Lavastės straipsnis “Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų” negalėjo palikti abejingais nei pasauliečio, nei dvasiškio, juolab žmonių, kurie dirba ir mokosi Kauno kunigų seminarijoje. Tekstas jau iš pat pradžių “kerta” autorės pasirinkto pašnekovo teiginiais: “Kunigų seminarijos yra kunigų, būsimų pedofilų, kalvė. […] Ar tai būtų našlaičių internatas […], ar vyrų kalėjimas, ar kunigų seminarija. Visada bus aukų ir prievartautojų. […] Jauni klierikai apie tai bijo kalbėti. Prasitarusieji bus persekiojami arba net išmetami iš seminarijos, iš aukų padaryti nusižengėliais. […] [P]roblema ne sprendžiama, bet užtušuojama”. Šie tvirtinimai ir visas straipsnio tekstas palieka slogų kartėlį ir sykiu užuojautos jausmą kunigui M.T. bei autorei, bandantiems reikšti ir formuoti tendencingą požiūrį į Bažnyčią, kunigus ir seminariją. Straipsnio pasirodymas ir reakcijos į jį be kitų dalykų dar kartą patvirtina, kad gyvename egzotikos ir sensacijų besivaikančioje kultūroje, kurios, matyt, įtakoje linkstama prarasti gebėjimą įsigilinti į reiškinį, suprasti ir užjausti žmogų.

Kokia reali šiandienos kunigų “ugdymo namų” situacija?

Siekdama atsiliepti į Bažnyčios ir visuomenės reikalavimus, kunigų seminarija, kiek išgali, stengiasi padėti auklėtiniams žengti pašaukimo keliu – jį apsvarstyti, priimti ir pasirengti šventimų sakramentui. Įvesdinimas į būsimą kunigo tarnybą yra įvairialypis ir laipsniškas auklėjimo procesas, kuris prasideda šeimoje ir tęsiasi visą likusį kunigo gyvenimą.

Seminarijai tenka susidurti su tuo, kokia skirtinga ir savita kiekviena nauja kunigystei pašauktųjų karta, lyginant su jos tiesioginiais pirmtakais. Aiškiai justi, kad ji ateina į seminariją iš sparčiai kintančio pasaulio, kuriame vis labiau buvimo egzistencinę linkmę išstumia turėjimo linkmė, o žmogaus pasaulėžiūrinis “klimatas” ir sakralumo pajauta įgauna naujas formas ir raišką. Be to, kiekvienas, ateidamas į seminariją, atsineša ne tik savo charakterio ar asmenybės savitumą, bet ir visą kitą “kraitį” – savo gyvenimo istoriją ir patirtį.

Seminarijai tenka svarbus vaidmuo – visa tai tinkamai įvertinus, atrinkti tinkamiausius kandidatus ir padėti formuoti bei brandinti juose būsimo kunigo identitetą bei elgseną pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį. Tam ir skiriamas ugdymo seminarijoje laikas. Siekiama, kad auklėtinis, gyvendamas bendruomenėje, ne tik geriau pažintų save ir savąjį pašaukimą, įsisavintų būtinas žinias, bet ir reformuotų savyje visa, kas trukdo pasiaukoti ir besąlygiškai atsidavus tarnauti Dievui ir žmonėms. Siekiama, kad nuo pirmųjų gyvenimo seminarijoje dienų klierikas puoselėtų žmogišką, dvasinę, intelektualinę ir sielovadinę gyvenseną. Šiam tikslui šiandienos seminarija turi savitą gyvenimo ir ugdymo formą, nuo kurios neatsiejama vieninga dienotvarkė bei bendruomeninio gyvenimo taisyklės.

Savaime suprantama, kad esant taisyklėms, pasitaiko jų nepaisymo. Nutinka, kad vienas kitas klierikas sąmoningai ir valingai ignoruoja bendrą seminarijos tvarką ir vienaip ar kitaip su ja prasilenkia. Kiekvienu atveju seminarijos vadovybė mėgina išsiaiškinti tokio poelgio motyvus. Jei klierikas nekreipia deramo dėmesio į vadovų pastabas, jis įspėjamas raštiškai. Galiausiai, kai ir tai negelbsti, auklėtinis pašalinamas iš seminarijos vieniems, dvejiems ar daugiau metų arba neribotam laikui. Tai priklauso nuo prasižengimo pobūdžio ir aplinkybių.

Seminarijos vadovybė niekada nesitaikstė su klierikų elgesio negerovėmis, niekada jų netušavo ir neslėpė. Todėl teigti, kad kada nors (ar šiuo metu) seminarijoje buvo (ar yra) į jas žiūrima pro pirštus, kad buvo susidorojama su tais klierikais, kurie įžvelgė ir įvardijo seminarijoje esančias negeroves, būtų neteisinga (tai patvirtina tiek klierikų bylos bei vadovybės posėdžių protokolai, tiek pačių seminarijos auklėtinių ir kunigų liudijimai). Veikiau priešingai, seminarijos vadovybė atidžiai stebi ir vertina visų savo auklėtinių elgseną bei “ėjimą” kunigystės link. O iškilus aikštėn bet kokiems krikščionio moralei prieštaraujantiems faktams, tarp jų ir tiems, kurie siejasi su kandidato lytiškumu, stengiasi kiek įmanoma objektyviau juos išsiaiškinti, įvertinti ir spręsti apie kandidato tinkamumą kunigo tarnystei. Be abejo, apie tai nėra “trimituojama nei gatvėse, nei aikštėse”. Ir tikrai ne dėl to, kad būtų bandoma ką nors nuslėpti ar užglaistyti. Tai daroma iš krikščioniškų paskatų – kad suklydęs žmogus nebūtų “užmėtytas pasmerkimo akmenimis”.

Dar keletą pastabų norėtume tarti dėl L. Lavastės straipsnio. Jį pravartu skaityti, turint galvoje jo parašymo kontekstą. Ne paslaptis, kad Katalikų Bažnyčia yra kliuvinys “didiesiems pinigams” ir “didžiajai ekonominei ir technologinei politikai”. Todėl natūralu, kad stengiamasi griauti jos autoritetą ir silpninti įtaką visuomenei. Tai, apie ką šiandien kalbame, tėra tų globalinių procesų projekcija Lietuvos erdvėje: L. Lavastės publikacija paskelbta kaip tik po ryžtingo Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų pasipriešinimo švedų lytinio švietimo programos įvedimui mokyklose. Paskelbta pačiu nepalankiausiu metu – per patį stojančiųjų į Kunigų seminariją dokumentų priėmimą – lemtingo apsisprendimo metą, likus savaitei iki priėmimo pabaigos.

Tikime, kad tik visų mūsų bendras ir geranoriškas bendradarbiavimas pasitarnaus Lietuvos ir Bažnyčios ateičiai, padės sėkmingiau ugdyti dvasingumą ir kovoti su blogiu.


Kun. dr. Vytautas Brilius, Lietuvos marijonų provincijolas
Kun. Kęstutis Grabauskas, Jurbarko dekanas
Kun. doc. dr. Jonas Ivanauskas, Kauno arkivyskupo generalvikaras
Kun. dr. Artūras Jagelavičius, VDU Socialinės rūpybos centro direktorius
Lic. Jurga Macienė, VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantė
Kun. Erastas Murauskas, Šiluvos klebonas
Kun. lic. Vytautas Paukštis, Kauno kunigų seminarijos vicerektorius
Kun. lic. Žydrūnas Paulauskas, VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas
Kun. dr. Robertas Pukenis, VDU KTF teisės katedros vedėjas
Doc. dr. Lina Šulcienė, Kauno technologijos universiteto dėstytoja
Mons. doc. dr. Pranciškus Tamulevičius, VDU KTF dėstytojas
Dalė Ulevičienė
Lic. Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas
Mons. doc. dr. Vytautas Vaičiūnas, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas
Kun. Paulius Vaineikis
Kun. lic. Evaldas Vitulskis, Kauno arkikatedros – bazilikos administratorius
Kun. dr. Leonas Zaremba, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas
Kun. lic. Aurelijus Žukauskas, Kauno kunigų seminarijos rektorius