Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Paskaita apie šventus atvaizdus Kaune (10.21)

2009 spalio 21, 19:31

Spalio 21 d. Kauno miesto muziejuje menotyros dr. Tojana Račiūnaitė skaitė paskaitą „Stebuklingieji atvaizdai: reikšmės ir profiliai“. Joje, remdamasi XVII–XVIII a. šaltiniais – to laiko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sakralinio meno pavyzdžiais bei čia leistomis knygomis, aiškino, ką andainykščiams žmonėms reiškė Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Daugiausia dėmesio skyrė 1686 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje leistai lotyniškai Jono Drevso  knygai „Būdas, kaip pagal visuotinius ir asmeninius poreikius atlikti kasmėnesines Marijos piligrimystes prie Dievo Gimdytojos atvaizdų, garsėjančių stebuklais Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdose“ („Methodus Peregrinationis Menstruae Marianae...“).

Prelegentė pirmiausia supažindino su švento atvaizdo teorija: išsamiai aptarė situaciją, paskatinusią šv. Joną Damaskietį sukurti atvaizdo teologiją, kuria remdamasis Nikėjos II Susirinkimas 787 m. pritarė atvaizdų gerbimui, skatino jų kultą. Šv. Damaskietis apie 730 m. pradėjo skelbti apologetinį žodį prieš šventų atvaizdų smerkėjus. Tai daugiausia darė raštu. Polemizuodamas su VIII a. Bizantijos ikonoklastikos atstovu Euzebijumi Cezariečiu, pasisakiusiu už ikonų draudimą – neva tik Eucharistija yra simbolinė Kristaus ikona, t. y. vienintelis Jo atvaizdas, nes Prisikėlusysis neturi žemiškojo kūno, – J. Damaskietis teigė, kad Dievo Sūnus buvo įsikūnijęs, todėl Jį būtina pavaizduoti. J. Damaskiečio teigė, jog, žodis, kaip ir vaizdas, apšviečia – padeda pažinti ir šio, ir ano pasaulio tikrovę: „Juk atvaizdavimas – tai priminimas.“

Pasak prelegentės, nors atvaizdai byloja tyliai, tačiau jų erdvės ir vietos retorika įtaigesnė nei žodžio. Ji paslaptingiausia J. Damaskiečio atvaizdo teorijos dalimi vadino aiškinančiąją apie panašybę ir atstovavimą. Šio šventojo žodžiais, atvaizdas – kaip relikvija, per kurią atsiveria dieviškoji malonė. Tačiau atsiveria tik tada, kai malonės prašantysis žino, kas pavaizduota.

„J. Damaskietis buvo ne tik teoretikas – jis savo gyvenimu paliudijo stebuklingų atvaizdų galią“, – sakė dr. T. Račiūnaitė ir citavo šaltinį apie stebuklą, kai šiam šventajam karštai meldžiantis Aukščiausiajam prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo ir prašant, kad jam prigytų nukirsta ranka, taip ir atsitiko. Prelegentė atkreipė dėmesį į mainų logiką, kuri veikia meldžiantis prie atvaizdo: žmogus „per jį prašo pagalbos ir ją gauna, bet už tą malonę turi veikti kaip anksčiau“. Šiuo atveju J. Damaskietis ir toliau turi savo ranka rašyti prieš atvaizdų smerkėjus, kaip buvo žadėjęs tada, kai prašė malonės išgydyti ranką, nukirstą už tą rašymą. „J. Damaskietis ikonografijoje vaizduojamas su prigijusia ranka. Ji gali būti aiškinama kaip dieviškojo veikimo ženklas. Juk pats Kristus vadinamas Dievo ranka – įsikūnijusio Jo žodžio simboliu“, – komentavo prelegentė.

Priminusi, jog stebuklingais atvaizdais dažniausiai laikomi seniausieji, kurių kilmė paslaptinga, antgamtiška, ji minėjo LDK asmenis, puoselėjusius Švč. Mergelės Marijos atvaizdų kultą: vyskupą Mikalojų Slupskį, jo iniciatyva imti surašinėti Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslo stebuklai, o knyga apie tai – „Dangiškasis lobis“ – išleista 1683 m. (prelegentė rodė jos titulinio lapo iliustraciją, kaip, beje, ir aptariamų stebuklingų Švč. Mergelės Marijos paveikslų, kitų šaltinių multimedijos vaizdus); taip pat Albertą Vijūką-Kojelavičių, savo „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ šventus paveikslus ne tik aprašiusį. Dr. T. Račiūnaitė sakė, jog šie A. Vijūko-Kojelavičiaus tekstai – „tai patys pirmieji LDK dailės kūrinio analizės pavyzdžiai“.

Šventų paveikslų kultą tuomet – XVII–XVIII a. – populiarino ir grafiniai jų vaizdai. Juose atspindima ir su paveikslu susijusi vieta, pavyzdžiui, Šiluva. „Ta vieta tarsi veikėjas charakterizuoja Dievo Motiną. Reprodukcinės graviūros paskirtis buvo kaip dabartinės fotografijos“, – kalbėjo dr. T. Račiūnaitė, pabrėždama religinę reprodukcijos prasmę – ji „gali iššaukti malonę kaip tikrasis paveikslo atvaizdas“. Tai liudija ir viename šaltinyje minimas atvejis, kai per gaisrą Vilniuje Juozapo Mackevičiaus namas nesudegė todėl, kad ant jo kambario durų kabėjo Aušros Vartų Švč. Marijos paveikslėlis. „Vadinasi, paveikslėlis – stebuklingos galios šaltinis. Kopija perima originalo galią. Grafines kopijas galima laikyti stebuklingo atvaizdo rūšimi“, – teigė prelegentė.

Minėtąją J. Drevso knygą ji vadino unikalia: „Tokio tipo leidinio niekur neteko matyti. Jį sudaro 12 garsių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų kopijų, sudėtų pagal kalendorinę tvarką. J. Drevsas siūlo modernų dvasinės kelionės būdą kas mėnesį aplankant Švč. Dievo Motinos atvaizdą“.

Knygoje kiekvieno mėnesio dvasinei kelionei skiriama ir po vieną LDK teritorijoje esantį stebuklingą paveikslą, ir nurodomas dvasinis aktas: sausį – meilės, vasarį – nuolankumo, kovą – gailesčio, balandį – padėkos, gegužį – džiaugsmo, birželį – šlovinimo, liepoą– prašymo, rugpjūtį – garbinimo, rugsėjį – tyrumo, spalį – tvirtos valios, lapkritį – vilties, gruodį – tikėjimo. „Būtų įdomu apvažiuoti tas vietas“, – rodydama pačios sudarytą fizinį dvasinės kelionės, prasidedančios nuo Čenstachavos (Lenkija) paveikslo ir pasibaigiančios ties Šiluvos Dievo Motinos atvaizdu, planą sakė prelegentė.

Baigdama paskaitą pabrėžė, jog dvasiniame akte, kurio moko J. Drevsas, svarbu smarkus, arba ugningas, vidinis vyksmas. Tai esąs trumpas, bet našus Kristaus arba Marijos aplankymas karštai meldžiantis.

„Pagrindinė J. Drevso knygos, skirtos Marijos atvaizdams ir jos pamaldumui per kultinius paveikslus ugdyti, idėja – dvasinis judėjimas jausmais: tarsi keliauji, tave pasitinka tas pats asmuo, bet kitaip“, – apibendrino dr. T. Račiūnaitė. -jkk-