Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Paskaita apie XII–XX a. bažnyčių ir kitų erdvių sietynus (2010.01.26)

2010 sausio 26, 19:45

Sausio 26 d. Kauno miesto ir arkivyskupijos muziejuose tęstinio, prieš ketverius metus čia bei kituose šalies miestuose pradėto paskaitų ciklo „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ paskaitą „Sietynai Europoje ir XVII–XX a. I p. sietynų paveldas Lietuvoje“ skaitė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė Alantė Valtaitė. Ji šia tema susidomėjo atvykusi studijuoti į sostinę ir lankydamasi bažnyčiose – jose žvilgsnis krypo į dailiuosius taikomosios dailės objektus sietynus.

Prelegentė apžvelgė sietynų raidą nuo jų atsiradimo Europoje pradžios XI a.? iki XX a. I p., daugiausia dėmesio skirdama jų paveldui Lietuvoje. Paskaitą iliustravo daugybe meniškų, bažnyčių, dvarų bei kitų erdvių interjerus puošusių ar lig šiol puošiančių sietynų nuotraukomis, kurias rodė multimedijos priemonėmis. Pabrėžusi, kad sietynas nuo paprasto šviestuvo skiriasi tuo, kad turi daugiau nei vieną šaką, menotyrininkė supažindino su penkiais sietynų tipais.

Karūninio sietyno, paplitusio XII–XIII a., prototipu laikytina dviejų ar trijų sukryžiuotų medinių lentelių, ant kurių pritvirtinti indeliai žvakėms, konstrukcija. Tuo laikotarpiu šį sietyną netruko nukonkuruoti sietynai su vadinamąja karūna apačioje, padaryta iš metalo ar medžio ir simbolizuojančia rojų. Ji, sekant Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui psalme, turėjo 12 bokštelių ir 36 žvakes. Neoromantinio stiliaus XIX a. pab.–XX a. pr. karūninis sietynas kabo Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. XV a. Nyderlanduose paplito gotikinis krikščioniška ornamentika puoštas korpusinis sietynas, turintis aukštyn nukreiptas šakas; jų būdavo nuo 6 iki 36. Vienas toks sietynas matomas Jano van Eycko 1434 m. tapytame paveiksle „Arnofinių vedybos“. Jis patvirtina, jog senaisiais amžiais bažnyčiose bei viešose erdvėse kabėję sietynai mažai skyrėsi. Korpusinius sietynus puošė ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlės, įmontuotos viršuje. Įspūdingo grožio korpusinis sietynas kabo Šv. Onos bažnyčioje Bremene (Vokietija). Šio tipo neogotikinių formų bronzinis, XIX a. Prancūzijoje gamintas sietynas su 30 žvakių puošia Kauno arkikatedros bazilikos koplyčią.

XV–XVII Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje įsivyravo netradicinio tipo sietynai – meliuzinos. Jie sukonstruoti iš medžio šakų ar elnio ragų, puošti undinės ar sirenos, drakono skulptūrėlėmis, net elnio galva. Žvakės tvirtinamos ant ragų. Tokių sietynų būta vienuolynuose, net bažnyčiose. Sietynas iš elnio ragų, su jo galva kabėjo Kauno r. Zapyškio Šv. Jono bažnyčioje, dabar jis saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje. Pagal legendą, elnias ant savo ragų Nemunu atplukdė Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kurio šventumas švelnino upės potvynių galią.

Naujas etapas sietynų istorijoje prasidėjo XVII a., kai jų gamybai pradėtas naudoti kalnų krištolas. Kadangi ši medžiaga labai trapi, ją netruko pakeisti švininis krištolas. Grožiu garsėjo Venecijos stiklo sietynai su peršviečiamomis spalvotomis gėlėmis. XVIII a. Marijos Teresės tipo sietynai (taip pavadinti Italijos karalienės garbei) – fontano formos. Jie priminė krentantį vandenį (Joniškio r. Juodeikių bažnyčios sietynas). To pat amžiaus viduryje atsirado krepšelinis – tarsi su krepšeliu apačioje – sietynas.

„XIX a. 8-ajame dešimtmetyje paplitusi elektros lemputė sietynams suteikė neribotą formos laisvę. Tada sietynai pradėti naudoti daugiausia dėl estetinės funkcijos“, – sakė prelegentė. Ji teigė, kad seniausi Lietuvoje išlikę sietynai datuojami XVII a., galbūt ir XVI a. Savito dekoro – su žalčio formos metalinėmis šakomis bei šio gyvūno galvutėmis sietynai matomi 1936 m. nuotraukose, jose – Kelmės ir Valkininkų sinagogų interjerai. Katalikų bažnyčiose Lietuvoje tokių sietynų, matyt, nebūta, nes žaltys krikščioniškoje simbolikoje nėra teigiamas personažas – siejamas su gundymu.

Pasak A. Valtaitės, savo dydžiu ir meniškumu analogų Lietuvoje neturi Vilniaus arkikatedros bazilikos zakristijoje kabantis 2 metrų skersmens 24 šakų XVII–XVIII a. korpusinis voro formos sietynas. Pagal kitą tos pat šventovės XVIII a., o gal XVII a. sietyną su kario skulptūrėle padaryti sietynai puošia atstatytuosius Lietuvos valdovų rūmus. Dubeninio tipo XVIII a. arba XIX a. II p. sietynu gali didžiuotis Griškabūdžio bažnyčia. Šio sietyno dubenys auksuoti, o šakos stiklinės. Išskirtinės – laivo – formos sietynas, kurio negalima priskirti nė vienam minėtajam tipui, kabo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Jis pagamintas 1905 m. Liepojoje. Jano Bulako nuotraukoje matyti, kad „laivą“ anksčiau juosė 8 stiklo žvakidės. Lietuvoje XVII–XVIII a. daugiausia buvo gaminami bronziniai ir žalvariniai sietynai. Šalies bažnyčias ir kitas erdves puošė beveik visų tipų sietynai. -jkk-