Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kaune pradėtas Bažnyčios socialiniam mokymui skirtas seminarų ciklas „Rūpestis žmogumi yra Bažnyčios kelias“ (2010.10.09)

2010 spalio 10, 11:31

Spalio 9 d. Kaune, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio namuose,  pradėtas Bažnyčios socialiniam mokymui skirtas kartą per mėnesį rengiamų šešių seminarų ciklas „Rūpestis žmogumi yra Bažnyčios kelias“. Seminarus rengia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys bei Iustitia et Pax (Teisingumo ir taikos) komitetas. Renginys skiriamas pirmųjų Socialinių kursų, pal. Jurgio Matulaičio iniciatyva 1909 m. sausio 16–18 d. vykusių Kaune, šimtmečiui.

Pirmąjį seminarą tema „Pagrindiniai socialinio Bažnyčios mokymo principai. Žmogiškojo asmens viršenybė – visų socialinių problemų sprendimų raktas“ vedė dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Renginyje dalyvavo įvairaus amžiaus ir profesijų bei tarnysčių (mokytojų, Caritas, socialinių darbuotojų etc.) klausytojai.

Jų dėmesį kreipdama į Bažnyčios socialinį mokymą, prelegentė visų pirma pabrėžė, kad jis yra ne teorija, bet išreiškia rūpinimąsi žmogumi konkrečioje jo gyvenimo situacijoje, gina jo orumą ir sako „ne“ tam, kas žemina žmogų ir griauna jame Dievo paveikslą. Bažnyčios socialinis mokymas skiriamas praktiniam įgyvendinimui, orientuotas į kiekvieno elgesį pagal tam tikrus principus. Tai jokiu būdu ir ne ideologija, kurią būtų galima kam nors pasisavinti, ir ne trečiasis kelias tarp totalitarizmo ir liberalizmo Be kita ko, pasak prelegentės, Bažnyčios socialinio mokymo dar gerai nepažįstame, o jis esantis ypač aktualus mums, kaip posovietinei šaliai, dėl kelių priežasčių; 1) laisvės sąlygomis atsiranda galimybė ja piktnaudžiauti, ypač turintiems galią; 2) žmonėms būdingas, pasyvumas, pilietinės atsakomybės stoka, nepasitikėjimas savimi; 3) dar neišsiskleidęs turimas kūrybiškumo potencialas savo gyvenimui ir bendrajam gėriui kurti.

 „Bažnyčia liudija save kaip asmenų bendrystę, kai asmuo priimamas ir gerbiamas, ir lygiai taip pat jis mato ir kitą“, – sakė dr. I. E. Laumenskaitė, pabrėždama, jog Bažnyčios socialinis mokymas atveria visiškai kitą požiūrį į asmenį; jo atskaitos taškas yra žmogaus asmuo – jis yra Bažnyčios kelias. Bažnyčios misija ne vargšus aprengti ar pamaitinti – vargšas tas, kieno savivertė sužalota, arba tas, kuris nežmoniškai elgiasi su kitu žmogumi. Bažnyčia šiuo mokymu sako, jog žmogaus asmuo yra visų sprendimų raktas.

Aptardama klausimą, kas yra žmogaus orumas ir kodėl Bažnyčia jį gina, prelegentė atkreipė dėmesį, jog žmoguje Dievo paveikslo negalima sunaikinti, nebent neatpažįstamai jį sudarkyti, ir žmonės dažnai elgiasi neatpažindami savo kilnumo. Bažnyčia, kaip teigta, gina žmogų taip, kad su juo būtų skaitomasi ir kad jis pats atpažintų savo kilnumą, žinotų, kas jis yra. Kas mumyse stabdo, pasak prelegentės, paralyžiuoja, šį supratimą? Tai sovietinis paveldas, nepasitikėjimo, įtarumo kultūra, kolektyvizmo patirties pasikeitimas radikaliuoju individualizmu, kai susitelkiama į save, savo gerovę, asmeninės erdvės kūrimą nesirūpinant bendruoju gėriu ir nesuprantant, kad jis yra sąlyga kiekvieno mūsų gerovei (be kitų pavyzdžių, buvo paminėta, kokia svarbi, bet dar nedidelė tėvų įtaka švietimo sistemoje). Kolektyvizmas, pasak prelegentės, labai tinka, kai reikia jėgas nukreipti į išorę, bet dabar daug svarbiau – susivokti, kokie esame: ar esame laisvi nematuoti savo vertės pagal visuomenės primetamas charakteristikas, dažniausiai siejamas su išsilavinimu, turtu, padėtimi ir pan., pagal tam tikrus visuomenėje ar šeimoje atliekamus vaidmenis, bet pirmiau žvelgti į save ir kitą kaip į vertingus asmenis – perspektyvą kitaip matyti žmogų ir atveriantis Bažnyčios socialinis mokymas. Jo esmė – priimti žmogų kaip besąlygiškai vertą asmenį, nes tik taip žvelgdami galime su juo solidarizuotis, kovoti už jo žmogišką gyvenimą; kita vertus – ir laikytis subsidiarumo principo, t. y. sudaryti sąlygas jam pačiam veikti, o ne veikti už jį.

Be to, Bažnyčios socialinis mokymas skatina, kaip teigta seminare, į žmogiškąją tikrovę žvelgti kaip į dialogą, santykį. Pasak prelegentės, gerų santykių svarba jau suprantama ir versle, kai solidarumas, bendra atsakomybė už bendrą reikalą, kiekvieno kūrybiškumas padeda išlikti net ir krizės sąlygomis, rasti išeitį drauge. Vakaruose šiandien pabrėžiama, jog kiekvienoje grandyje turi būti dialogas.

Apibendrindama tikinčio žmogaus veikimą, dr. I. E. Laumenskaitė atkreipė dėmesį į šventųjų pavyzdžius – jų nereikia imituoti, jie tik moko šventumo. „Mums reikia sekti Kristų“, – sakė ji, pabrėždama tikrą, ne imituojamą santykį su Dievu, maldos būtinumą, tikėjimo darbus (besiplečiančią savanorystę ji pavadino pilietine išraiška būti krikščioniu visur), bendruomenės svarbą. Būtent bendruomenėje mokomės būti su kitais, geriau suprasti kitus – be bendrystės nėra ir tikėjimo, kaip neįmanoma ir meilė, kai manipuliuojama kitu, jis valdomas arba savinamas. Pasak prelegentės, santykius privalome nuolat kurti – turime remtis vieni kitais, nes vieni kitų pagalbos reikalingi visi – ir duodantieji, ir gaunantieji.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba, tel. (37) 409025el. p. info@kn.lcn.lt