Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Atsinaujinimo diena „Apie šventąją komerciją“ Kaune (2010.10.17)

2010 spalio 11, 12:16

Spalio 17 d., sekmadienį, Katalikų bendruomenės Gyvieji akmenys surengta Atsinaujinimo diena „Apie šventąją komerciją “, šįsyk vykusi naujoje aplinkoje – „Park Inn“ konferencijų salėse Kaune, vėlgi sutraukė gausų skirtingo amžiaus dalyvių būrį, suvažiavusį iš įvairių Lietuvos kampelių. Kaip įprasta, Atsinaujinimo diena pradėta Viešpaties šlovinimu drauge su Gyvaisiais akmenimis, vėliau dienos tema, ypač popiežiaus Benedikto XVI enciklikos Caritas in veritate šviesoje, aptarta priešpietinėse konferencijose, o popiet gvildenta darbo grupėse. Pavakare renginys baigtas džiaugsmingai švęsta Eucharistija, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Pirmąją konferenciją „Apie laisvąją rinką ir dovanos kultūrą“ vedęs kun. dr. Kęstutis Kėvalas žodį „komercija“, iš pirmo žvilgsnio nelabai „šventą“, susiejo su lotyniškuoju „comunicare“, iš tiesų reiškiantį „bendrauti“. Taigi komercija kaip „šventieji mainai“, keitimasis, bendravimas atpažįstama ir Dievo santykiuose su žmogumi – juk Dievas, sudarydamas su žmogumi sandorą, padovanojo jam naują gyvenimo kokybę. Kristus atpirko (tai irgi skamba kaip ekonominis terminas) ir išlaisvino iš vergystės – „nupirko“ mums laisvę – už dyka.

Krikščionybė ir šiandien turi ką pasakyti ir duoti visuomenei. „Meilė tiesoje – caritas in veritate – yra didžiulis iššūkis Bažnyčiai didėjančios ir plintančios globalizacijos pasaulyje. Didelį pavojų mūsų laikais kelia tai, kad faktinės žmonių bei tautų tarpusavio priklausomybės nelydi jokia etinė sąžinės ir intelekto sąveika, iš kurios galėtų išnirti tikrai žmogiškas vystymasis. Tik proto ir tikėjimo apšviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinčius žmogiškąją ir sužmoginančiąją vertę“, – pacitavęs minėtąją popiežiaus encikliką kun. K. Kėvalas vėliau pabrėžė svarbiausią krikščionių uždavinį įtikinamai liudyti Tiesą pasauliui, daryti jam įtaką, krikščionybės principus parodyti visuomenei, kad žmonės joje gyventų ne kaip vilkai, bet kaip broliai. Pasak kun. K. Kėvalo, pasaulio trūkumas nėra nepabaigtas Dievo darbas, tai erdvė mums, apdovanotiems laisve kūrybiškai veikti. Ir šiandien dar tikimasi kito, trečiojo, kelio tarp gyvenimo laisvosios rinkos sąlygomis ir mums gerai pažįstamo, motyvaciją ir iniciatyvą iš žmogaus atimančio, materializmu grįsto visuomenės sutvarkymo. Betgi, kaip pabrėžė kun. K. Kevalas, trečio kelio nėra. Kaip teigia ir popiežius Benediktas XVI, visuomenė neturi gintis nuo rinkos – tik pastūmėta neigiamos ideologijos, ji galinti pasukti neigiama kryptimi. Konferencijoje atkreiptas dėmesys, jog Bažnyčios požiūriu laisvajai rinkai veikti būtinos trys sąlygos: įstatymai, laisvė veikti, kultūrinė ir moralinė tvarka.

Kun. K. Kėvalas ragino dabarties sunkumuose ir patiems neprarasti nuotaikos, kūrybiškumo dvasios, noro veikti, dalytis ir neturint pertekliaus, ir padėti visai visuomenei neįpulti į vilties stoką, bet šią viltį, dvasią nuolat palaikyti; ne murmėti prieš valdžią, bet veikti, įgyvendinti laisvosios rinkomis sąlygomis mainų, dalijimosi kultūrą – juk kas kitą guodžia ir palaiko, tą pats Dievas palaiko.

Konferenciją „Apie vargšus ir Jėzaus pažadą“ pradėjęs Liutauras Serapinas sakė, jog kalbas apie vargšus visada lydi baimė, kuri formuojama jau mokykloje (juk čia mokoma, kaip nebūti vargšu, atitikti tam tikrą lygį); tos pastangos priverčia bijoti vargšų, bijoti patiems jais tapti. Konferencijoje priminta Evangelijos tiesa: „Vargšų jūs visada turėsite, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8) ir kviesta drąsiai bei atvirai pažvelgti į savo gyvenimą, aplinką, kur daug dvasinio varganumo, stokojama vertybių hierarchijos supratimo, mąstymo drąsos, drąsos pripažinti netgi tikrąsias savo gerų darbų intencijas (galbūt skirtas tik sau nuraminti). L. Serapinas pasidalijo asmenine gyvenimo tarp vargetų patirtimi ir patvirtino, kad skurdas išties atveria akis ir leidžia pamatyti, kiek daug nereikalingų daiktų supa žmogų. Kita vertus, dabar vargšas dažnai tėra tik etiketė, ir išties badauja ne elgetaujantys. Pasak, L. Serapino, gyvename tarp kontrastų, nežinodami, kas mums atsitiks rytoj, betgi svarbiausia tai, ką mums išties reiškia žodžiai „meilė tiesoje“, ar tai tikrai renkamės savo gyvenime.

Tarp konferencijų Gyvųjų akmenų jaunieji bendradarbiai Dievo armija parodė muzikos, vaizdo ir teksto meditaciją „Ateik, būk mano šviesa...“ pagal Pal. Motiną Teresę iš Kalkutos.

Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi darbą grupėse. Vienoje jų Egidija ir Kęstutis Vaicekauskai (ŽŪB „Nematekas“) dalijosi tema „Ar lengva katalikui būti verslininku?“, atsakė į klausimus, tvirtino, jog Evangelija, malda padeda jiems įveikti ir darbo sunkumus – „sunku būtų būti kataliku ir verslininku atskirai, o kartu – lengva“. Geriausias atsakymas į klausimą, kaip jiems pavyksta suderinti verslo ir šeimos reikalus, buvo renginyje kun. K. Kėvalo pakalbinti šios šeimos vaikai, paliudiję, kaip gera turėti reiklius mylinčius tėvus, o savo rūpesčiais kasdien dalytis šeimos vakarienėse.

Grupei tema „Padėti vargstantiems, jų nepažeminant“ vadovavęs Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas troškimą ir pareigą dalytis susiejo su žmogaus panašumu į Dievą, o pati trijų dieviškųjų Asmenų bendrystė, trokštanti dalytis Dievo meilė – tai šaltiniai, iš kurių kyla noras būti mylimiems ir patiems mylėti, gauti iš kitų ir kitiems duoti.

Grupelėje, kurios tema buvo: „Sakau „taip“ – vargšui manyje“, misionierius Josephas Bastinas (Belgija), kaip visada uždegančiai, klausė: kas atsitinka, kai vargšai, visuomenės atstumtieji būna mūsų pakviečiami užimti geriausiąją vietą? Ir atsakė: tada pats Dievas ima spinduliuoti, nes jis visada slepiasi vargšuose. Vargšai, neretai mums atrodantys nereikalingi, nešvarūs, panašiai kaip kai kurie mūsų kūno organai, mūsų akimis, atrodantys irgi nelabai reikalingi, nešvarūs, paliesti iš tiesų duoda gyvybę ir meilę. Žmogaus varganumas, jo silpnumas, pasak misionieriaus, leidžia atsiskleisti Dievo galingumui. Jauniesiems Atsinaujinimo dienos dalyviams buvo skirta Actio Catholica Patria bendradarbių užsiėmimas grupėje tema „Kodėl esu savanoris?“ ir grupė „Ar įdomu, ką sako Dievas?“, kuriai vadovavo Dievo armija.

Įvade į Eucharistijos liturgiją kun. K. Kėvalas sugrįžusius į didžiąją salę sugrąžino prie jau minėtųjų „šventųjų mainų“, kurie vyksta ir šv. Mišiose, be to, juose „nei viena pusė nieko nepraranda, o tik praturtėja“: Jėzus dalijasi, o priimantis žmogus tampa su juo vienos prigimties ir mokosi paskui bendryste dalytis su kitais. Katechezėje, be kita ko, pastebėta, jog kuriantis miestams šalia katedrų būdavo turgaus aikštės, kur žmonės bendraudavo ir po pamaldų. Kun. K. Kevalas palinkėjo išgyventi Eucharistijoje intensyvią bendrystę, kuri paskui tęstųsi šeimose, darbuose etc.

Eucharistijos liturgijai vadovavęs arkiv. S. Tamkevičius kvietė melstis už kitus, kad juos pasiektų Dievo Žodis, o homilijoje kalbėjo apie tikėjimą ir maldą. Joje, kaip sakė ganytojas, siekdami vien savo interesų, elgiamės pagoniškai. „Maldoje turime ieškoti Dievo šventos valios“, – ragino arkivyskupas, primindamas, jog geros maldos vaisius yra mūsų graži bendrystė su Dievu.

Pasak ganytojo, žmonių, labai dejuojančių dėl dabarties sunkumų, taip ir norisi paklausti, ar jie tiki į Dievą, ar meldžiasi. Ir ne ekonominis sunkmetis blogiausia, bet tikėjimo ir geros maldos stoka – be jų nėra meilės ir meilės darbų. „Prašykime vieni kitiems tikėjimo dovanos – kad į viską žvelgtume per tikėjimo prizmę, Dievo akimis“ , – raginta homilijoje.

Užbaigęs Eucharistijos šventimą arkiv. S. Tamkevičius dėkojo Atsinaujinimo dienos rengėjams darsyk pakvietė melstis vieniems už kitus ir labai prašyti gyvenimo Šventojoje Dvasioje dovanos.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba, tel. (37) 409025el. p. info@kn.lcn.lt