Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Pas Viešpatį iškeliavo monsinjoras EDUARDAS SIMAŠKA (1909–1936–2010)

2010 lapkričio 14, 14:40

 

2010 metų spalio 27 dienos rytą,
eidamas 102-uosius metus,
mirė Šiluvos parapijos altaristas
monsinjoras jubiliatas
EDUARDAS SIMAŠKA.

 

 

Eduardas Simaška gimė 1909 metų liepos 22 dieną (naujuoju stiliumi rugpjūčio 4 dieną) Pasusienio kaime, Kavarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje, kur būsimojo kunigo tėvai turėjo ūkį. Eduardas šeimoje buvo trečias vaikas iš penkių. Jo vyresnysis brolis Vladas anksčiau už Eduardą tapo kunigu ir taip pat prieš jį gyveno Šiluvoje, o jaunesnysis brolis dirbo zakristijonu. Seserys visuomet irgi buvo labai artimos savo broliams. Iš namų visi vaikai išsinešė didelę meilę Bažnyčiai ir tarnavo Dievui visu savo gyvenimu.

1922 metais Eduardas Simaška baigė Vaišviliškių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Anykščių progimnazijoje ir ją baigė 1926 metais, bei Ukmergės gimnazijoje. 1926 metais, baigęs gimnaziją, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1936 metais buvo įšventintas kunigu. Po seminarijos baigimo kunigas Eduardas dar metus studijavo Teologijos fakultete ir gavo teologijos licenciato laipsnį.

Baigęs studijas kunigas Eduardas Simaška 1937–1938 metais darbavosi Kauno M. V. J. Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, 1938–1939 metais dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos notaru, 1939–1940 metais buvo Kauno IV gimnazijos kapelionu, 1940–1941 metais Kavarsko parapijos vikaru, 1941–1944 metais Ukmergės gimnazijos kapelionu, 1944–1945 metais buvo Šalkavos koplyčios (Ukmergės parapija) rektoriumi, o 1945 metais buvo perkeltas į Lygumus (Pakruojo rajonas) vikaru.

1946 metų birželio 14 dieną kunigą Eduardą Simašką suėmė sovietinis saugumas, kaip ir daugumą suimtųjų tais metais, apkaltindamas antisovietine veikla. Eduardas Simaška buvo nuteistas dešimties metų lagerio bausme, penkeriems metams atimant pilietines teises. Bausmę kunigas Eduardas atliko pradžioje Šiaurės geležinkelio statyboje, kur, kaip prisiminė jis pats, „po kiekvienu pabėgiu palaidotas žmogus“, o vėliau Komi autonominėje srityje Intos anglių kasyklose. Net ir šiose vietose, kur siautė neapykanta Dievui ir žmogui, kunigas Eduardas rado galimybę pasitarnauti likimo broliams, juos guosdamas, stiprindamas ir rengdamas susitikimui su Viešpačiu.

1956 metais kunigas Eduardas Simaška grįžo į Lietuvą, tačiau saugumas neleido jo skirti klebono pareigoms. 1956–1958 metais jis darbavosi Šiaulių Šv. Jurgio parapijoje altaristo-vikaro pareigose, 1958–1965 metais ėjo Gruzdžių parapijos vikaro pareigas. Per tuos metus jis ne kartą buvo skiriamas laikinai pavaduoti vienos ar kitos parapijos išvykusį kleboną, tačiau savarankiškai vadovauti parapijai neturėjo galimybės. 1965–1967 metais dirbo Viduklės parapijos vikaru, kol galiausiai, 1967 metų rugsėjo mėnesį, sulaukęs jau 58 metų amžiaus, pirmą kartą buvo paskirtas klebono pareigoms nedidelėje Šimkaičių parapijoje Jurbarko rajone, kur darbavosi trejus metus. 1970 metais perkeltas Skarulių parapijos klebonu, dar po septynerių metų – Deltuvos parapijos klebonu. 1986 metais jo paties prašymu buvo paskirtas Šiluvos parapijos altaristu ir gyveno čia iki mirties, ypatingą dėmesį skirdamas Apsireiškimo koplyčioje besilankantiems maldininkams. Už ištikimą kunigišką tarnystę Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1990 metų lapkričio 14 dieną kunigą Eduardą Simašką paskyrė savo kapelionu – monsinjoru. Šiluvoje monsinjoras Eduardas Simaška 1993 metų rugsėjo 7 dieną priėmė ir popiežių Joną Paulių II, jam lankantis Lietuvoje apaštalinės kelionės metu. Už kovą dėl Lietuvos laisvės, ištikimybę Tėvynei 2004 metų lapkričio 17 dienos Lietuvos respublikos Prezidento dekretu monsinjoras Eduardas Simaška buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi,

Žvelgiant į monsinjoro Eduardo Simaškos gyvenimo kelią, susidaro įspūdis, kad jam labai dažnai teko keisti parapijas, ir taip iš tiesų buvo. Tik paskutinė žemiškojo gyvenimo stotelė Šiluvoje buvo ilgesnė. Vis dėlto, net ir būdamas Šiluvoje, sulaukęs jau garbingo amžiaus, kiek galėdamas rūpinosi patarnauti tikintiesiems, ypač klausykloje, guosdamas ir stiprindamas žmones jų gyvenimo kelyje. Jo asmens byloje yra daug tikinčiųjų prašymų, kuriais šie kreipdavosi į vyskupijos valdytojus, prašydami iškeliamą kunigą Eduardą Simašką dar ilgiau palikti jų parapijoje. Jo ramus ir kilnus būdas padėdavo rasti kelią į visų širdis. Kunigai jį prisimins kaip nuoširdų draugą ir patarėją, kaip kunigiško gyvenimo pavyzdį. Monsinjorui Eduardui Simaškai visų pirma rūpėjo Dievo garbė ir žmonių tikėjimas. Dėl šių dalykų jis visuomet buvo pasirengęs atsisakyti ir savęs.

Monsinjoro Eduardo Simaškos laidotuvės įvyko 2010 m. spalio 29 dieną Šiluvoje.  Laidotuvių liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kartu su juo šv. Mišias koncelebravo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas ir 50 kunigų. Palaidotas Šiluvos bazilikos šventoriuje šalia vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko. 

Atlygink, Viešpatie, savo ištikimam tarnui amžinąja laime!

Kauno arkivyskupijos kurija