Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kauno miesto muziejuje – paskaita apie Lietuvos bažnyčių altorių architektūrą ir dekorą (2010.11.24)

2010 lapkričio 29, 09:15

Lapkričio 24 d. Kauno miesto muziejuje paskaitą „Lietuvos altorių architektūros ir dekoro pirmavaizdžiai“ skaitė menotyrininkė prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė. Pasak jos, nustatyti Lietuvos bažnyčių altorių pirmavaizdį labai sunku – galime tik įsivaizduoti, kaip atrodė pirmieji mūsų altoriai, nes jie neišliko.

Altorių puošimo tradicija į Lietuvą atkeliavo susiformavusi – perimta kartu su krikščionybe. Prelegentė, rodydama Šv. Valentino bažnytėlės, kuri yra Vokietijoje, netoli nuo Mozelio, du altorius – Švč. Mergelės Marijos (1480 m.) ir Šv. Jono (1500 m.), – sakė, jog taip galėjo atrodyti ir to paties laikotarpio Vilniaus Šv. Onos šventovės altoriai. „Taip visoje Europoje atrodė gotikiniai altoriai, be abejo, ir Lietuvoje. Jų centre būdavo Švč. Mergelė Mergelė su Kūdikėliu. Toks altorius – tarsi mažas teatras. Jo skydai liūdnom šventėm būdavo suskliaudžiami, linksmom – atskliaudžiami“, – aiškino prof. dr. A. Aleksandravičiūtė.

Menotyrininkė aptarė XVI a. viduryje vykusio Tridento Susirinkimo nutarimus dėl altorių puošybos, pabrėždama, jog kuriant altorius daugiau dėmesio buvo skiriama ne meniniams sprendimams, o teisingam Bažnyčios mokymui atspindėti. Kad nebūtų kenkiama apeigoms, Susirinkimas apribojo altorių skaičių nuo 3 iki 7, nurodė apie didįjį altorių palikti daug erdvės.

Prof. dr. A. Aleksandravičiūtė priminė vadinamųjų tridentinių altorių prasmes: altoriai – Šventųjų sostas – perteikia šventųjų atminimo idėją, tai tarsi užuomina apie amžinybę; jie taip pat sietini su Saliamono pranašyste apie Kristaus nukryžiavimą ir t. t.

Naujovė XVII a. altorių struktūroje – pagrindinėje plokštumoje pradėtas vaizduoti Kristaus nukryžiavimas, Švč. Mergelės Marijos vainikavimas arba šv. Mykolas. Kodėl pastarasis, retoriškai klausė prelegentė, ir priminė, jog jis – tuomet su islamiškuoju pasauliu kovojusios Bažnyčios gynėjas, kaip ir Švč. Mergelė Marija – kovota ir nugalėta su jos vardu lūpose. Dievo Motinos kultas ypač sustiprėjo po pergalės su turkais prie Belgrado. Altoriuose dažniausiai vaizduotas stebuklingasis jos ėmimas į dangų.

Kalbėdama apie triumfuojančios Bažnyčios simbolį – altorių kolonas, prelegentė rodė du spiralinės formos kolonų altorius –„užuominas į Saliamono šventyklą“: Vokietijos Freisingo katedros (1625 m. ) ir Jėzuitų bažnyčios Landshute (1663 m. ). Jie turėję įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – kaip ir Austrijos, Bavarijos, didžiausių katalikiškojo pasaulio kovotojų su minėtu priešu, – altoriams. Teiginį grįsdama prof. dr. A. Aleksandravičiūtė rodė Balbieriškio, Veliuonos bažnyčių ir Kauno arkikatedros bazilikos vokiškos, pasak jos, mokyklos altorių vaizdus, atkreipdama dėmesį, jog altorių kolonos kartais ne spiralinės, o „apvytos“ vynuogienojais. Tai rodo, jog jos darytos XVII a. Vynuogienojas – išrinktosios tautos – Izraelio, taip pat Kristaus simbolis. Prelegentė, pateikdama kitos Vokietijos bažnyčios – Mondsee – Švč. M. Marijos Vainikavimo altoriaus (1626 m. ) iliustraciją, teigė, jog toks tamsių altorių, kai pro tamsą išnyra „auksinės“ šventųjų skulptūros, tipas buvo paplitęs LDK. Tai liudija bažnytinės knygos.

XVIII a. keičiasi altorių meninės raiškos intonacijos. Tuo laiku bažnyčiose svarbus tampa muzikalumas. Pasak prelegentės, visoje bažnyčioje tarsi skamba muzika – nuo altorių link vargonų, juose pačiuose, tiksliau, jų banguotose architektūrinėse formose. Šios simbolizuoja Šventosios Dvasios dvelksmą. Glorifikacijos idėją stiprina angelaičių skulptūros, altorių ažūriškumas bei juos skrodžianti, pro šonines angas virš altoriaus patenkanti šviesa. Visa bažnyčia paverčiama stebuklo erdve, bylojančia apie trapią ribą tarp šio ir ano pasaulio. Kaip visa erdvė virsta stebuklo teatru, iliustravo prelegentės rodomi Weltenburgo, Rohro Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bei Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčių erdvių vaizdai.

Prof. dr. A. Aleksandravičiūtė sakė, jog XVIII a. vid., įsivyraujant Apšvietos amžiaus – racionalaus proto, dalykiško mąstymo – idėjoms, keičiasi ir altoriai – „džiaugsmas ima trauktis į šoną“: altoriaus stebuklą – Švč. Mergelę Mariją supa tik nedidelės skulptūrėlės, o šviesa plūsta tik pro angą virš altoriaus ir pan. Detalių gausybė minėto amžiaus altoriuose ne atsitiktinė – kiekviena jų turi simbolinę reikšmę. Itin mėgtos detalės – rokailiai (kriauklės), žemiškumo ir dangiškumo sąsajos, vaisiaus įvaizdžiai. Mėgti ir akanto lapai – amžinybės, mirusiųjų pagerbimo simbolis. Lauro lapai simbolizuoja Bažnyčią, granatas – Kristaus kraują, saldžioji kriaušė – Švč. Mergelę Mariją. -jkk-