Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

ATSINAUJINIMO diena „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna“ Kaune (2005.01.31)

2005 vasario 03, 17:03

Sausio 31 d. į Kauną, Vytauto Didžiojo universiteto salę, katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ pakviesti gausiai susirinko „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių nariai iš visos Lietuvos drauge su kitais tikinčiaisiais švęsti Atsinaujinimo dieną ir paliudyti Šviesą, sklindančią iš to, „kas pasauliui atrodo kvaila ir silpna“ (plg. 1 Kor 1, 27).

„Tikėjimas ir Šviesa“ – tai bendruomenių judėjimas, gimęs per 1971 metų Velykas Prancūzijoje piligriminės kelionės į Lurdą metu. „Tikėjimo ir Šviesos“ pašaukimas – visų pirma padėti proto negalios žmonėms atskleisti savo dovanas, dalytis savo širdies turtais, draugystės džiaugsmu.

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės savo misiją grindžia ne veikla, o atviru, priimančiu ir vienijančiu buvimu drauge su proto negalios žmonėmis bei jų artimaisiais, todėl ir Atsinaujinimo dienos konferencijos buvo veikiau ne teoriniai apmąstymai, bet draugystės su žmonėmis, kurių jau pats buvimas yra ženklas mums ir pasauliui, liudijimas. Tarp konferencijų darniai įpintos judesių palydimos „Tikėjimo ir Šviesos“ giesmės, pantomimos vaizdeliai, pasidalijimai padėjo ir bendruomenės bičiuliams, t. y. proto negalios žmonėms, paliudyti savo tikėjimą, visiems suprantama kalba išreikšti tai, kuo jie gyvena.

Konferencijoje „Silpnume mano stiprybė, nes Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna“ kun. Erastas Murauskas, vienos iš „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių kapelionas, remdamasis savo patirtimi, šv. Pranciškaus Asyžiečio, pal. Motinos Teresės pavyzdžiais, pasakojo apie gyvenimą keičiančius susitikimus su silpnaisiais. „Tai mes, sveikieji, esame neįgalūs – neįgalūs mylėti. Ir silpnieji mums primena, kas yra gyvenimas, ką reiškia mylėti“, – pabrėžė kun. E. Murauskas. Anot kalbėtojo, dažnas į „Tikėjimą ir Šviesą“ ateina tikėdamasis padėti neįgaliesiems, o įvyksta priešingai – jie padeda, jie nudžiugina iki sielos gelmių, šie mažieji „tiesiog praveria dangaus vartus“. Kun. E. Murauskas tvirtino, kad susitikimas su proto negalios žmonėmis – tai kvietimas patirti ir priimti savo silpnumą, nusiplėšti visas kaukes, iš tikrųjų tapti savimi, o tai ypač svarbu ir kiekvienam kunigui.

Konferenciją „Mažutėliai – džiaugsmo ir vienybės mokytojai“ vedęs atsakingasis už „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes Rytų ir Vidurio Europoje Darius Chmieliauskas pabrėžė, kad „Tikėjimas ir Šviesa“ anaiptol negimė iš džiaugsmo, veikiau priešingai – iš priimto ir perkeisto skausmo, kančios gimė džiaugsmas, lydintis šias bendruomenes. Natūralu, – teigė kalbėtojas, – kad tėvai, gimus neįgaliam kūdikiui, klausia Dievo kodėl, už ką jiems ši kančia. Panašus klausimas kilo ir Jėzaus amžininkams. Jėzus atsakė: „nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Anot D. Chmieliausko, per neįgaliuosius, silpnuosius apsireiškia Dievo meilė mums: esu mylimas ir svarbus toks koks esu, su visais savo silpnumais. Anot kalbėtojo, silpnieji mus išvaduoja nuo „produktyvios, pieningos karvės sindromo“, t. y. nuo efektyvumo iškėlimo aukščiau buvimo kartu, aukščiau žmogaus kaip Dievo vaiko vertės. D. Chmieliauskas konferenciją baigė mintimis apie silpną, neįgalų žmogų kaip vėl suvienijantį beišyrančią šeimą, suburiantį net skirtingų tikėjimų žmones, kuomet silpnųjų veiduose atpažįstamas Kristaus veidas.

Konferencijose išsakytas mintis savo liudijimais papildė viešnios iš Rusijos „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, Lietuvos bendruomenių atsakingieji, kapelionai, bičiuliai ir jų tėvai.

Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai pasiskirstė į darbo grupes. Vieni pasirinko drauge su bendruomenių žmonėmis pasimokyti jų šokių, dainų ir žaidimų, kiti nusprendė nuodugniau susipažinti su „Tikėjimu ir Šviesa“ žiūrėdami filmus apie bendruomenių gyvenimą. Norintieji užtarimo maldos rinkosi į salę.

Darbo grupėje „Tikėjimas ir Šviesa iš arčiau“ nuo pat judėjimo pradžios Lietuvoje jame dalyvavusios Irena Morkuvienė ir Ilona Kušleikaitė pasakojo apie „Tikėjimo ir Šviesos“ įsikūrimą Lietuvoje 1991 m., netrukus po Jeano Vanier apsilankymo, jo plitimą ir kasdienį bendruomenės gyvenimą. Pasak kalbėjusiųjų, „Tikėjimas ir Šviesa“ – tai susitikimų bendruomenė, kurios centre – bičiuliai, proto negalios žmonės. Bendruomenę taip pat sudaro jų šeimos nariai ir draugai, žmonės, ateinantys padėti, pabendrauti, pabūti kartu. Bendruomenėse itin svarbi draugystės ir ištikimybės atmosfera, kurios garantas – bičiuliai. Per mėnesinius bendruomenės susitikimus kartu meldžiamasi, dalijamasi vargais ir džiaugsmais ir švenčiama, rengiama agapė, žaidžiama. Vasarą bendruomenės renkasi į kelių dienų stovyklas, kartais vyksta į piligrimystes. Grupėje liudijusieji „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių nariai apibūdino savo bendruomenes kaip gydančias širdis, mokančias būti mažus ir ištikimus.

Dariaus Chmieliausko ir kun. Erasto Murausko vestoje darbo grupėje „Mažutėliai krikščioniškose bendruomenėse“ buvo kalbama apie mažutėlių vietą Bažnyčioje, apie jų nešamą meilės dovaną. Dalyvavusieji liudijo kaip ši dovana, jei ji priimama, keičia žmones ir bendruomenes. Deja, ne tik visuomenė, bet ir ne kiekviena parapinė bendruomenė įstengia šią neįgaliųjų nešamą dovaną suvokti, priimti.

Atsinaujinimo diena apvainikuota bendruomeniškai švęstomis šv. Mišiomis. Jų koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas. Ganytojas pasveikino „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių narius, padėkojo už tikrosios žmogaus vertės liudijimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Vysk. J. Ivanauskas homilijoje remdamasis tos dienos Dievo žodžiu, itin atitikusiu Atsinaujinimo dienos temą, kvietė būti linksmus ir džiūgauti, nes Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo silpna, žemos kilmės, nevertinga. Ganytojas ragino melsti Dievą, kad padarytų mus palaiminimo ženklu žmonijai.

-bž-