Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Mirė kun. jubil. Antanas Jurgutis (1914.10.09–2005.09.09)

2005 rugsėjo 09, 17:26

2005 m. rugsėjo 9 d. po sunkios ligos Kaune mirė Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos altarista kun. Antanas JURGUTIS. Laidojimo apeigose dalyvavo J. E. vyskupas Jonas Ivanauskas. Koncelebravo gausus kunigų būrys. Palaidotas Šančių bažnyčios šventoriuje. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė kun. V. Aleksandravičius.

                      Kun. Antanas Jurgutis gimė 1914 m. spalio 9 d. Mosėdžio parapijoje 11 vaikų šeimoje. Mosėdis, Žemaitijos miestelis, yra 40 km į šiaurės vakarus nuo Kretingos, 13 km į pietus nuo Skuodo. Vietovė įsikūrusi prie Barkevos upės, apie 15 km nuo Latvijos sienos. Istoriškai Mosėdžio vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. kryžiuočių raštuose. Mosėdyje yra arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus pradžios mokykla. Mat iš Mosėdžio kilęs pats arkivyskupas.

                      Gausinga Jurgučių šeima buvo labai religinga. Gimus Antanukui, mama rūpinosi jo išsilavinimu, svajodama, kad jis galėtų būti kunigas. Tačiau tai buvo tik svajonė, nes gausinga šeima vos galėjo materialiai išsilaikyti, o išleisti ką nors į aukštuosius mokslus buvo neįmanoma. Antanukas, baigęs pradžios mokyklą Mosėdyje, vargais negalais įstojo į Skuodo gimnaziją. Baigęs keturias klases, neturėjo galimybės toliau mokytis, ir Antanas bei visa šeima ėmė ieškoti pagalbos. Tuo metu Lietuvoje buvo dvi gimnazijos, kurioms vadovavo vienuoliai – pranciškonai Kretingoje ir marijonai Marijampolėje. Vienuoliai mielai priimdavo neturtingus mokinius, tikėdamiesi, kad kai kurie pasimokę galbūt taps vienuoliais, o kiti – dorais Lietuvos žmonėmis. Kandidatai, jei neturėdavo galimybės už mokslą atsilyginti, buvo išlaikomi veltui. Antanas Jurgutis kažkodėl pasuko ne į Kretingą, bet į Marijampolę. Pradžioje galvojo tapti vienuoliu, tačiau pasimokęs įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1943 m., o kunigu buvo įšventintas 1942 m. gruodžio 19 d. bei paskirtas darbuotis Kauno arkivyskupijoje.

                      Kunigui A. Jurgučiui kunigų seminarijoje teko išgyventi ir grūdintis pirmojo sovietmečio metais, o paskui nacių okupacijos laikotarpiu. Iš 35 filosofinio kurso kandidatų, tuo laiku daug kas paliko kunigų seminariją. Iki galo ištvėrė vos 18. Nacių laikais kunigų seminarija išgyveno labai sunkų laikotarpį: buvo kilęs pavojus, kad seminarija bus uždaryta, o klierikai išvežti į Saksoniją. Tai neatsitiko tik dėl to, kad ją gelbėjo pasiaukoję vadovai: kun. Pranas Petraitis, rektorius, arkivyskupo sekretorius kanauninkas M. Sandanavičius ir jėzuitas T. Fulstas. Pavojų akivaizdoje arkivyskupas J. Skvireckas ir kunigų seminarijos vadovybė nutarė paskutinio kurso diakonams pagreitinti šventimus, kad, būdami kunigais, bent galėtų išvengti išvežimų į Saksoniją.

                      Ypač dramatiškas buvo 1942 m. gruodžio 19 d. šventimų rytas. Be didelių iškilmių, be gėlių, be draugų ir giminaičių palydos arkivysk. J. Skvireckas pašventino 18 naujų kunigų, nenujausdamas, jog tai daro paskutinį kartą savo gyvenime. Po šventimų susijaudinęs jis mažai kalbėjo, vien tik tarsi apglėbdamas būsimus kankinius. Nebuvo jokios agapės, daugelis net be pusryčių kuo skubiau išvyko į namus, atšvęsti primicijų.

                      Kun. A. Jurgutis ir kaip kunigas seminarijoje, ir darbuodamasis parapijose, pasižymėjo nepaprastu kuklumu. Aštuoniolikos kurso draugų tarpe buvo ir matomas, ir tarsi nematomas. Nuo pat pirmųjų kursų pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Jo dvasingumą palaikė šeimos nariai, ir nebuvo nuostabu, kad pasirinkdamas kunigystės kelią, savo pagrindine dorybe nustatė klusnumą Dievui ir Bažnyčiai. Toks jis išliko iki pat paskutinių dienų. Visą kunigystės kelią artimai bendravo su savo draugais, tarsi vieno vainiko gėlė. Visada didžiavosi savo kurso draugais. Nė vienas iš aštuoniolikos karo metais nebėgo į užsienį, neatsisakė kunigystės, šeši ragavo Sibiro duonos – nuo Vorkutos iki Magadano. Kiti ištikimai tarnavo Bažnyčiai ir Tėvynei, ruošdami dirvą laisvės rytui. Kun. A. Jurgučiui kaip ir kitiems jo kurso draugams teko išgyventi labai sunkių valandų. Jei jam pavyko išvengti kalėjimo ar tremties, tai jį globojo jo didis pamaldumas, tarsi Dievo gaubtas.

                      Kunigo Antano kunigystės kelias buvo toks: Grinkiškis, Vosiliškis, Viduklė, Žagarė, Skaistgirys, Deltuva, Skaruliai, Seredžius ir Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapija  (Šančiai). Tam, kuriam klusnumo dorybė buvo kaip kelrodė žvaigždė, būdamas klusnus Dievui ir Tėvynei, iškeliavo vardan klusnumo pas Viešpatį.

                      Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie!

Kun. Krizantas JUKNEVIČIUS  SDB