Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Arkivysk. S.Tamkevčius: „Kova prieš piktojo karalystę“

2006 vasario 02, 21:01

 

                      Komercinės televizijos laidos, siekdamos pakelti savo reitingus ar dėl kitų, tik jiems žinomų priežasčių, dažnai kalba apie okultinius reiškinius, blogąsias dvasias ir net nurodo, kas galėtų apsaugoti nuo jų įtakos. Šios laidos man primena ėjimą per mišką tamsią naktį.

Evangelijoje yra pasakojimas, kaip Jėzus išlaisvino piktosios dvasios apsėstą žmogų. Žmonės stebėjosi Jėzaus galia ir kalbėjo: „Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso“. Šventajame Rašte daug kur kalbama ne tik apie Dievo karalystę, bet ir apie „pasaulio kunigaikštį“ bei šėtono karalystę, kurią Jėzus Kristus atėjo sugriauti. Bažnyčia, būdama ištikima savo Įkūrėjui, taip pat privalo kalbėti apie šį blogio nešėją, nes nutylėjimas neprisidėtų prie Kristaus pergalės žmonių širdyse.  

Žmogui nelengva surasti atsakymą, kas yra tos piktosios dvasios ir kaip jos veikia. Šviesos įneša Dievo Apreiškimas. Šėtonas pradžioje buvo šviesos angelas – labai tobulas Dievo rankų kūrinys. Jo nelaimės priežastis glūdėjo klaidingame pasirinkime – laikyti save tolygiu Dievui. Pradžios knygoje randame pasakojimą, kaip šėtonas įkalbinėjo pirmuosius tėvus neklausyti Dievo. Demonas įtikinėjo, kad žmonės, neklausydami Kūrėjo, būsią kaip Dievas, „žinantys, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Gundymo argumentas – „būsite kaip Dievas“ – leidžia apčiuopti paties gundytojo Achilo kulnį, kodėl šviesos angelas tapo demonu. Apreiškimo knygoje kalbama apie puolusio angelo maištą prieš Dievo tvarką, ir kaip jis su trečdaliu jį sekusių dangaus angelų buvo nublokštas iš dangaus į žemę. Šėtonas, norėjęs tapti kaip Dievas, amžinai liko prieštaraujantis, meluojantis ir kovojantis su Dievu ir jo tvarka pasaulyje. Kūrėjo tvarkos besilaikantis ir Jėzų Kristų primenantis žmogus šėtonui neduoda ramybės, todėl šėtonas nuolatos bando sugundyti jį elgtis prieš Dievo valią. Pradedant pirmaisiais tėvais, šėtonas bandė ir bando žmogų padaryti savo šalininku, kad jis irgi prieštarautų Dievo nustatytai tvarkai. Istorija ir nūdiena aiškiai liudija, jog šios pastangos nebuvo ir nėra bevaisės.

Kokiu būdu šėtonas ateina į žmogaus gyvenimą? Mes, panašiai kaip ir pirmieji tėvai, nesame apsaugoti nuo gundytojo, įtaigojančio nesilaikyti Dievo tvarkos. Nereikia tikėtis išvysti piktąjį su ragais ir uodega, kaip jis vaizduojamas liaudies vaizduotės sukurtuose paveiksluose. Šėtonas gali veikti mūsų sąmonę, bet dažniausiai veikia per žmones ir jų sukurtas priemones. Kadangi šėtonas nuo pradžios yra „melagis ir melo tėvas“, jis visuomet bando įtikinti, kad žmogus, ardydamas Dievo tvarką, gali tapti laimingas. Šiandien jis gundo jaunimą nesirengti santuokai, duoti laisvę savo geismams. Jis gundo anksti pradėti lytinį gyvenimą, o vėliau – pasitenkinti vadinamąja partneryste. Negana to, jis bando įpiršti mintį, kad reikia toleruoti net iškreiptą lytinį gyvenimą. Šėtonas gali apsėsti visuomenės bendravimo priemones ir jas naudoti savo karalystės kūrimui. Šiuo metu jis geriausiai yra įsitvirtinęs televizijoje ir reklamoje. Nesunku suvokti, kam tarnauja tie televizijos kanalai ir bulvarinė spauda, kurių, be kraujo, sekso ir pinigų kulto, niekas daugiau nedomina. Dažnai stebina sunkiai suvokiamos pastangos išniekinti Jėzų Kristų ir Dievo Motiną. Šią Kristaus niekinimo tendenciją šiomis savaitėmis matėme Kalnapilio alaus reklamoje, kuriai buvo panaudotas Rūpintojėlis – Kristus su erškėčių vainiku ant galvos. Net pralaimėję, Rūpintojėlio niekintojai nesugebėjo pripažinti savo klaidos, kad nevalia už mus ant kryžiaus mirusio Kristaus atvaizdą naudoti alaus reklamai. Juk to alaus prisigėrę paaugliai Rotušės aikštę paverčia bjauriu dvokiančiu šiukšlynu, liudijančiu, kuo gali virsti gražiausias miesto kampelis, kuriame leidžiama veikti demonui. Vietoje darnos ir grožio šiukšlynai ir sumaištis atsiranda ir žmonių širdyse.       

Jėzus Kristus atėjo į žemė sugriauti šėtono darbus ir įkurti Dievo karalystę. Jis skelbė Gerąją Naujieną apie gailestingąjį Dievą ir prisiartinusią jo karalystę. Jis išvarinėjo iš apsėstųjų piktąsias dvasias ir šią galią suteikė apaštalams. „Apaštalų darbų“ knygoje kalbama, kaip Kristaus mokiniai, per Sekmines gavę Šventąją Dvasią, ne tik skelbė Evangeliją, bet ir gydė bei išvarinėjo piktąsias dvasias. Bažnyčioje visais amžiais buvo gyvas suvokimas, kad ten, kur norima kurti Dievo karalystę, prieš tai turi būti sunaikinta šėtono galia. Vatikano II Susirinkimas skelbia, jog Dievo Sūnus Jėzus Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios, tačiau ir toliau „žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios iki paskutinės dienos“ (GS 37).

Kartą Kristaus mokiniai paklausė, kokiu būdu gali būti išvaromas demonas. Jėzus paaiškino, kad piktasis nugalimas tik malda ir pasninku. Malda reikalinga, kad sulauktume pagalbos iš aukščiau, o pasninkas – kad nugalėtume savo egoizmą ir nebūtume patys sau viešpačiai. Kol neišmokstame nugalėti savęs, tol beviltiškos pastangos nugalėti demoną. Labai svarbu suvokti: prasilenkdami su Dievo tvarka, pataikaudami savo kūniškumui, mes tiesiame platų vieškelį piktajam į savo ir kitų žmonių širdis. Tačiau jei laikomės Dievo tvarkos, drausminame save ir su pasitikėjimu kreipiamės į Kristų, visuomet griauname šėtono karalystę. Šėtonas mums gali pakenkti tik tiek, kiek mes nutolstame nuo Kristaus.

+ Arkivysk. Sigitas Tamkevičius