Sausio 27 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame bute-muziejuje įvyko kun. Juozui Zdebskiui atminti skirtas vakaras. Jo tragiškos mirties 20-ąsias metines paminėti susirinko daugiau nei 100 žmonių, tarp jų buvo ir artimai kunigą pažinojusiųjų, ir niekada jo nemačiusio jaunimo – Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių jaunuolių, klierikų, studentų.

Atminimo vakarą pradėjęs kun. Robertas Grigas, kun. J. Zdebskio mokinys, papasakojo, kaip kun. Juozo suburti vaikai iš kaimyninių Veisiejų, Leipalingio, Kapčiamiesčio parapijų Šlavantų bažnyčios klebonijoje pirmą kartą buvo supažindinti su Lietuvos vėliavos spalvomis, išmoko giedoti tautinę giesmę. Bet visko pagrindas jam buvęs labai giliai išgyvenamas santykis su Dievu. „Jis pačiu elgesiu nuolat tvirtino, kad kiekvienas žmogus Dievo akivaizdoje yra labai vertingas. Labai praktiškai, ne vien žodžiais mokė mylėti Tėvynę Lietuvą. Ir mūsų susirinkimuose, ir pokalbiuose taip nedirbtinai, be agitacijos primindavo tragišką tautos būklę, kad vykdoma intensyvi rusifikacija, kad naikinant tikėjimą žmonės netenka moralinių pagrindų ir dėl to plinta alkoholizmas, nusivylimas, irsta šeimos. Kartu jis primindavo mūsų atsakomybę viską daryti, idant išsaugotume ir tautą kaip vertybę, nes mūsų žmogiškumo apraiška, mums Apvaizdos duota, yra būtent lietuvių tauta, lietuvybė. Jis tai pabrėždavo be paniekos kitoms tautoms, kaip savo iš Dievo gauto savitumo išsaugojimo pareigą“.

Kunigo Zdebskio bendražygis mons. Alfonsas Svarinskas, apgailestaudamas, kad šio nuostabaus žmogaus nėra su mumis sakė: „Aukštos vietos, manau, ir dabar jis nebūt užėmęs, turbūt būtų mažoje parapijėlėje, bet būtų važinėjęs, tautą kėlęs – dabar kaip tik reikia daug dirbti, o mes visiškai nebeturime jėgų, mes tik apie save, savo kiemą šluojame...“

Ses. Birutė Žemaitytė, artimai bendradarbiavusi su kun. Zdebskiu, plačiau atskleidė kai kuriuos jo gyvenimo momentus. Ses. Birutė pasidalijo skaudžiais išgyvenimais, patirtais 1986 metų vasarį, kai po avarijos kun. Zdebskis mirė (yra pagrindo manyti, kad jis buvo nužudytas). „Kokios gilios iš tiesų buvo Tėvelio pamokos. Dabar tikrai atėjo laikas, kai visame chaose ir painiavoje kunigas Zdebksis galėtų būti mūsų tautai tarsi švyturys”, – kalbėjo sesuo.

Prisimindamas pirmą pažintį su kun. Zdebskiu arkiv. Sigitas Tamkevičius sakė, kad artimiau pradėjęs su juo bendrauti, kai 1968 m. Sovietų Sąjungoje, o kartu ir Lietuvoje, prasidėjo disidentinis sąjūdis. Tada Vilkaviškio vyskupijos kunigų iniciatyva buvo parašytas ir išviešintas pareiškimas dėl Kauno kunigų seminarijos nepatenkinamos padėties. Dėl to ir kun. Zdebskiui, ir kun. Tamkevičiui buvo atimti kunigystės pažymėjimai. „Kartu kasėme molį, klojome vamzdžius, kartu planavome, ką darysime. Vesdavome rekolekcijas mokiniams, jaunimui, suaugusiems, seserims vienuolėms. Dažnai važiuodavome į Kauną. Tiesiog Apvaizda mums davė progą būti su žmonėmis, su jaunimu. Tokių kunigų kaip Juozas Zdebskis buvo ir, man atrodo, bus reta. Tokio gilumo, tokio pasiaukojimo. Visas jo gyvenimas buvo tarnavimas žmonėms. Manau, kad dabartiniai kunigai iš jo galėtų pasimokyti maldos, tokio nuolatinio gyvenimo Viešpatyje“, – savo prisiminimais dalijosi arkivyskupas.

Vakaro metu skambėjo sakralines giesmės, liaudies ir Sibiro tremtinių dainos, smuiko melodijos.

-nr, bž-