Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Gavėnios susikaupimas sielovados bendradarbiams Kaune (2006.03.07)

2006 kovo 09, 10:28

Kovo 7 d. Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre įvyko tradicinė, šįkart gavėnios metui skirta susikaupimo popietė, kurios metu bažnytinių institucijų darbuotojai, sielovados bendradarbiai bei savanoriai klausėsi Kauno arkivyskupo augziliaro vyskupo dr. Jono Ivanausko paskaitos apie Atgailos sakramentą.

Priminęs Gavėnios pradžioje tartus Evangelijos žodžius “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”, ganytojas atkreipė dėmesį, jog Geroji Naujiena talpina savyje ir atsivertimą, ir atgailą; kiekvienas žmogus po krikšto nusideda – kiekvienam reikia Atgailos sakramento malonės; žmogui reikia radikalaus atsivertimo, nes Jėzus mokė: „Taigi būkite tokie tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Padarytu moraliniu blogiu žmogus griauna tiek savo paties gyvenimą, tiek Kūrėjo tvarką. „Dekalogas turėtų būti pastato pamatas, ant kurio žmogus galėtų ręsti savo būstą“, – sakė ganytojas.

 Atkreipęs dėmesį, jog šiuolaikinis žmogus nebeatpažįsta teologinių sąvokų turinio, paskaitos metu vysk. J.Ivanauskas gilino klausytojų suvokimą apie nuodėmės, atgailos ir sąžinės sąvokas. Kalbėdami apie nuodėmę, dažniausiai suprantame ją kaip padarytą blogį; o iš tiesų svarbiausia, kad nuodėmė suardo žmogaus ryšį su Dievu; ryšį, palaikantį pamatines žmogaus gyvenimo konstrukcijas. Atgailos sakramentas atkuria šį ryšį, bet, pasak ganytojo, nepakanka atsiprašyti vien Dievo – Dievas atleidžia, bet žmogus turi jausti pareigą atkurti ryšius ir žmogiškoje plotmėje.

Pasak vyskupo, šiuolaikiniam žmogui sunku atgailauti, nes jis neteisingai supranta, kas jis yra (Bažnyčia moko, jog žmogus – Dievo kūrinys) ir koks yra jo gyvenimo tikslas (gyvenimas Dievo garbei); nesupranta, kokia svarbi yra žemiškoji tikrovė, nes iš čia keliaujama į amžiną buvimą su Dievu (plg. Šventąjį Raštą, kuriame nepasakojama, kaip bus po mirties, o tai, kaip yra ir kaip šiandien turi gyventi žmogus). Prie Dievo klausimo žmogų dažniausiai atveda nesaugumo pojūtis jo gyvenime. Tačiau nepriklausomai nuo žmogaus supratimo, turime Dievo malonę – neužpelnytą jo meilę, asmenišką susidraugavimą su žmogumi. Jei žmogus vis mina nuodėmės žingsnius ir tolsta nuo Dievo, pasijunta nuogas visomis prasmėmis (nes iš Dievo buvo gavęs viską). Nuodėmės kelias veda žmogų į nusiminimą ir vienišumą.

Vysk. J. Ivanauskas savo žodžiais padrąsino visus, kuriems šiuolaikinis gyvenimas atrodo kaip nuodėmės dominavimas ir blogio pergalė. Žmogus dažniausiai siekia blogio kaip tariamo gėrio. Pasak ganytojo, blogis būtinai visada pralaimi, nes Kristus jau yra nugalėjęs jį savo kančia ir mirtimi. Blogio dominavimas baigiasi Velykų slėpinio džiaugsme.

Į dažną dabarties žmonių klausimą, kodėl reikia išpažinti nuodėmes, vyskupas atsakė remdamasis Evangelijos pasakojimu apie sūnų palaidūną; šiame palyginime tarsi „įaustas” Atgailos sakramentas. Tėvas atiduoda palikimo dalį sūnui, nors žino, kad šis vis tiek iššvaistys – taip ir Dievas davė žmogui laisvą valią, nes tik iš jos gali kilti meilės santykis. Sūnui kyla pagunda palikti tėvo namus. Tačiau tėvas iš tolo atpažįsta sugrįžti apsisprendusį sūnų – vadinasi, jis visada žiūrėjo į kelią ir jo laukė. Kai žmogus nuolat savo veiksmais tolsta nuo Dievo, Dievas rodo jam ženklus ir kviečia sugrįžti. Atsivertimas yra Dievo malonė, tačiau žmogui nuodėmių keliu nuėjus per toli, jis gali nebesugebėti jos priimti, nes bus pilnas savęs ir Dievui vietos nebeliks. Taip atsitinka, kai žmogus save labai sureikšmina. Pasak vysk. J.Ivanausko, nuodėmė yra pati svarbiausia priežastis, dėl kurios žmogus gyvenime pasiklysta.

Bažnyčia visais būdais stengiasi padėti žmogui susitaikyti su Dievu ir kviečia švęsti Atgailos sakramentą individualiai ar bendruomeniškai su individualia išpažintimi (išskirtiniais atvejais, esant mirties pavojui, kunigas gali suteikti bendrą atleidimą sužadinusiems gailestį).

Kalbėdamas apie sąžinę kaip Dievo balsą, įrašytą žmogaus prigimtyje, vysk. J.Ivanauskas pastebėjo, jog mūsų visuomenei būdingas moralinis reliatyvizmas – sąžinės sumišimas: moralu tai, kas yra moralu man. Toks požiūris labai pavojingas, nes trina ribą tarp gėrio ir blogio. Prelegentas priminė tėvų pareigą ugdyti vaikų sąžinę. Kai žmogus turi teisingą sąžinę, jis neabejoja gėriu. Pasak ganytojo, pavojinga nuraminti ar užmigdyti savo sąžinę nuolat save pateisinant ir lyginant su kitais.

Susitikimo pabaigoje atsakydamas į susirinkusiųjų klausimus ganytojas pakvietė rimtai ruoštis išpažinčiai skaitant Šventąjį Raštą, specialias maldas bei naudojantis sąžinės tyrimu maldynuose bei priminė, jog „nuodėmių išpažinimas – tai atgaila už jas, bet ne atsiskaitymas“.

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.