Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Popiežiaus Jono Pauliaus II įtaka visuomenei

2006 balandžio 02, 12:16
Dr. Pauliaus Subačiaus pranešimas, skaitytas Kauno arkivyskupijos surengtoje konferencijoje „Jonas Paulius II – gyvenimas, idėjos, veikla”, minint Šventojo Tėvo pirmąsias mirties metines, 2006.04.02.

Kalbėdami apie didžius žmones esame įpratę sakyti, kad jie gyveno ypatingu ar net pačiu sunkiausiu laiku, kad jei ne jie, pasaulis būtų kitoks – kur kas niūresnis ir atšiauresnis. Taip teigdami neretai išleidžiame iš akių dvi aplinkybes. Viena, jokie laikai, išskyrus trumpą pirmųjų tėvų gyvenimą Edeno sode, nebuvo žmonėms ramūs ir palaimingi. Karus keitė badmečiai, badmečius – marai, marus – valstybių kūrimai ir žlugimai. Bažnyčios laivas taip pat buvo nuolat blaškomas audrotoje jūroje. Antra, prabilę apie asmenybės istorinį vaidmenį rizikuojame pakliūti į primityvios alternatyvos spąstus – atmetę marksistinį objektyvių visuomenės raidos dėsnių, malančių žmogų it smiltelę, principą, turime nepasiduoti ir pagundai renesansiškai, švietėjiškai, liberaliai išaukštinti žmogų kaip visatos centrą ir svarbiausią įvykių lėmėją. Pagal Dievo paveikslą sukurtas kūrinys siekia sekti Kūrėją, stengiasi savo kukliomis galiomis įsitraukti į kuriamąjį darbą, nors mažumėlę pakeisti, pagerinti, patobulinti pasaulį ir save patį. Tačiau išties didžius darbus nuveikia tik tas, kas gerai suvokia esąs Viešpaties įrankis, išmaningų Meistro rankų kreipiamas oblius visuomenės šiurkštuliams gludinti. Nelengva mums, mažiems, stebintis išskirtinių asmenybių mastu, pakelti žvilgsnį dar aukščiau, nuolat mąstyti pirmąją jų vaidmens ir įtakos Priežastį.

Ir vis dėlto, vis dėlto – Jonas Paulius II gyveno ypatingu laiku ir ypatingai tą laiką keitė. Nedrįsčiau minėti viso pasaulio, nors nestinga analitikų vertinimų apie Popiežiaus rūpesčio poveikį Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos žmonėmis. Šiek tiek gąsdina drąsios vakariečių pretenzijos aiškinti tose gerokai skirtingose visuomenėse vykstančius procesus. Pakanka, kad pažvelgsime iš mūsų varpinės, pamąstysime apie ilgojo pontifikato įtaką mūsų – Europos ir jai artimai Šiaurės Amerikos, Australijos visuomenei, progresyviausiai ir drauge labiausiai degradavusiai žmonijos daliai.

Laikų, kai prasidėjo Jono Pauliaus II pontifikatas, ypatingumas – tai ne tik ar ne tiek Šiaurės pusrutulio pasidalijimas į dvi šaltojo karo stovyklas, pirmą sykį istorijoje trečdalio pasaulio gyventojų įkalinimas oficialios bedievystės gniaužtuose, iš biosferos į visiškai svetimą kosminę erdvę savo atstovus pasiuntusių visuomenių puikybė. Pirmiausia – tai epocha, kai asmenybės ir autoriteto vaidmuo tapo kaip niekad sukompromituotas tiek istoriškai, tiek ideologiškai. Iki Naujausiųjų laikų evoliuciniu ar revoliuciniu keliu vieni autoritetai keitė kitus, vienos rūšies ir orientacijos pasitikėjimas užleisdavo vietą kitam pasitikėjimo pavidalui ir objektui. Tačiau dar niekuomet nebuvo, kad valstybinių ir visuomeninių autoritetų žlugimas, Hitlerio, Stalino ir daugelio kitų charizmatinių lyderių demaskavimas, išskirtinio demokratinių Vakarų praturtėjimo kiekvienam šių visuomenių žmogui suteiktos savarankiško veikimo galimybės sukeltų tokią gilią autoriteto krizę. Politinis, kultūrinis ir filosofinis autoriteto atmetimas epidemiškai išplito visomis kryptimis, viena metasteze naikindamas mokytojo, tėvo, motinos autoritetą, kita – Dievo baimę ir pasitikėjimą Juo. Kalbu ne apie paaugliškai karštakošišką Nietzsches tipo nihilizmą, o apie arogantišką abejingumą viskam, kas pranoksta čia ir šiandien perkantį, vartojantį, besismaginantį dvikojį gyvūną.

Štai tokiame kontekste Jonas Paulius II pradėjo žygį už autoritetų išlaikymą, autoritetų reabilitavimą, jų principingą atskyrimą nuo finansinės, karinės, politinės galios mechanizmų, su kuriais visuomeninę įtaką ir pasirinkimų kelrodžius sutapatino postmodernioji mintis. Apčiuopiamos galios ir vertybinių apsisprendimų gaires  rikiuojančio autoriteto nevienamatiškumą, dargi radikalią jėgos svertų ir pasitikėjimo orientyrų priešpriešą paradoksaliai byloja Popiežiaus gyvenimas. Autoriteto viršūnę pasiekė, dėmesio centru, kuriam niekas pasaulyje nebegalėjo prilygti, Jonas Paulius II tapo tuomet, kai bemaž visai išseko jo žemiškosios, fizinės jėgos. Visi prisimename ir niekuomet nepamiršime – prasivėrusiame simboliniame tūkstantmečio tarpduryje klūpojo silpnų silpniausias, puošnų iškilmių rūbą vos pakeliantis žmogus, tačiau jau sunkiai tariami jo žodžiai buvo laukiami, gaudomi, mąstomi ir kartojami labiau, nei ištarmės visų tų, kurie vienu parašu ar vienu mostu galėjo ir gali sudaužyti tūkstančių likimus, dovanoti laikiną gerovę ar atimti paskutinį duonos kąsnį iš daugybės šeimų.

Gal čia buvo verta plačiau svarstyti apie Joną Paulių II kaip komunizmo griovėją ir sovietų pavergtų tautų laisvintoją? Tačiau argi kalbame apie ką kita? Per šį pontifikatą Vatikane galutinai išnyko nostalgija tiems laikams, kai Šventojo Sosto žemės driekėsi toli per Senąjį žemyną, kai Popiežiaus armijos rikiavosi kovos laukuose. Tačiau net tie, kurie vienu mygtuko spustelėjimu galėjo sunaikinti – ne, nebe armiją, visą žmoniją, – tegu muistydamiesi, bet įdėmiai klausė, ką Jonas Paulius II bylojo ir iš Jungtinių Tautų tribūnos, ir šimtuose apkeliautų žemės kampelių. Ar verta įrodinėti, kad nė vienos divizijos neturintį Popiežių tuo metu labiausiai apsiginklavusios šalies diktatorius laikė didžiausia asmenine grėsme, jei sovietija pati tai pripažino, organizuodama šlykščiausią visų laikų pasikėsinimą.

O vis dėlto visų ypatingiausia nuostaba mus užklumpa tuomet, kuomet suvokiame, kaip visuomenę pakeitė paskutinės Jono Pauliaus II dienos bei valandos. Valandos, kai net raminantis, įkvepiantis, guodžiantis ir drąsinantis nebijokite jau tik tylutėliu, greičiau nujaučiamu, nei girdimu kuždesiu sklido iš jo lūpų. Pagaliau, kuomet suvokiame, kad jau pasibaigus Karolio Vojtylos žemiškajai būčiai, prie jo karsto plūstant šimtatūkstantinėms minioms, tebetvėrė, gal net dar sustiprėjo jo autoriteto įtaka. Šis suvokimas pagydo mūsų silpnaregystę ir stulbinamai akivaizdžiai, be galo ryškiai išvystame iškeliavusiojo darbus kreipusias ir laiminančias Dangiškojo Meistro rankas. Tik todėl Popiežiaus mirtį palydėjo šimtai atsivertimų ir iš tikinčiųjų širdies gelmių išsiveržęs santo subito. Nes tik šventasis gali taip tiesiai rodyti kelią į Dievą. Tik todėl – atleiskite už minties šuolį – Lietuvos televizija Jono Pauliaus II mirties dienomis tapo tokiu stipriu evangelizacijos veiksniu ir įrankiu. Įrankiu, pranokusiu visas ligtolines katalikų pastangas.

Dar noriu paminėti, kad į Jono Pauliaus II įtaką visuomenei labai prasminga pažvelgti iš medialumo, paprastais žodžiais tariant, visuomenės bendravimo priemonių perspektyvos. Dažnai tenka girdėti vertinimą, kad Jonas Paulius II sėkmingai pasinaudojo visomis naujomis visuomenės bendravimo priemonėmis, kad jo dėka Bažnyčia ėmė ryžtingai veikti naujosios komunikacijos erdvėje. Galima sakyti, iš esmės tik su šiuo pontifikatu religinė žinia atėjo į televiziją, o toliau sekė internetas, elektroninis paštas, mobilusis telefonas. Jonas Paulius II pirmasis ryžtingai įžengė į tokias visuomenės komunikavimo erdves, kaip stadionas ir roko koncertas, paėmė mikrofoną ir kreipėsi į skustagalvių ar ilgaplaukių džinsuotų jaunuolių minią, nustelbdamas popso žvaigždžių blizgesį.

Paprastai daroma gana klaidinga susiaurinanti išvada, kad Jonas Paulius II tik pasitelkė visas šias medijas, tik panaudojo elektroninę žiniasklaidą ir didžiuosius visuomeninius forumus evangelinei žiniai ir Bažnyčios mokymui skleisti. Popiežiaus pastanga buvo kur kas esmingesnė. Norint suprasti jos mastą, reikia atsižvelgti į šiuolaikinį mokslinį medialumo, t. y. tarpininkų ir tarpininkavimo aiškinimą. Beje, tai nėra koks kraštutinai sekuliarus, su Bažnyčios mokymu nesuderantis aiškinimas, nes pagrindus jam paklojo jėzuitas profesorius Walteris Ongas, o labiausiai žinomu pavidalu išskleidė Marshalas McLuhanas. Pasak šio aiškinimo,  media – laikraštis, radijas, televizija, internetas, mobilusis telefoninis ryšys – nėra vien priemonė perduoti tam tikrą pranešimą, tam tikrą žinią. Pats šis tarpininkas yra tam tikra žinia, formuojanti požiūrį į pasaulį, pakreipianti suvokimą, mąstymą ir, savo ruožtu, veiklą kuria nors kryptimi. Ar mirgantis, šokinėjantis, „nerealiai“ spalvotas televizinis srautas, ar staugiančios stadiono ir estrados emocijų papliūpos, ar nehierarchiškas, aiškias kryptis ir centrus ištrinantis, trūkinėjantis ir įpainiojantis pasaulinis informacijos voratinklis – internetas yra parankus, netgi įmanomas visai kitokios prigimties Apreiškimo žiniai perduoti, tradiciniam Bažnyčios mokymui, kuris atsparus reliatyvizmui ir vienadienei dinamikai, skleisti? Bendriausias atsakymas būtų – ne. Tačiau Jonas Paulius II su Dievo pagalba įveikė medialumo dėsnius, nes Viešpačiui nėra negalimų dalykų. Šiaip jau tik sekundei sustingstančias TV kameras ilgiems tarpsniams prikaustydavo maldoje susikaupęs Šventais Tėvas. Ne, jis nebuvo televizijos žvaigždė, jis priversdavo televiziją nusigręžti nuo šių žvaigždžių. Ne, jis ar Vatikanas nebuvo centrinis interneto komunikacijų mazgas – dešimtys tūkstančių mazgų nurodo į puslapį www.vatican.va .

Panašiai ne visai teisingai sakoma, kad Jono Pauliaus II dėka tarpreliginė ir pasaulėžiūrinė tolerancija išsiskleidė kaip Naujausiųjų laikų Bažnyčios ir krikščioniškos etikos paveiktų žmonių bendravimo norma. Sąvoka tolerancija čia visiškai nedera. Greičiau  Popiežius aiškiai stojo į vieną opozicijos – bendro pagrindo ieškojimas versus tolerancija – pusę. Ir labai sėkmingai ieškojo to bendro pagrindo, įkvėpdamas mus visus solidariai su kitų religijų išpažinėjais ginti šeimą, gyvybę, sakralumą bei daugelį svarbiųjų dalykų, atveriančių tikrąsias esatis.

Būtent tikrųjų esačių apmąstymo ir gyvenimo etinio sodrumo perspektyvoje iškyla Popiežiaus vaidmuo naujausioje Lietuvos istorijoje. Gal per drąsu teigti, jog be Jono Pauliaus II nebūtume atgavę laisvės. Tačiau neabejotina, kad jei ne Jis, toji laisvė būtų kitokia, kur kas ciniškesnė. Joje dar labiau pasigestume pagarbos žmogaus gyvybei ir orumui, tikėjimo ir pasitikėjimo, pagaliau – laisvės prasmės nuovokos.

Dr. Paulius Subačius

Pranešimas, skaitytas Kauno arkivyskupijos surengtoje konferencijoje „Jonas Paulius II – gyvenimas, idėjos, veikla”, minint Šventojo Tėvo pirmąsias mirties metines, 2006.04.02.