Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Paskaita apie Kryžiaus kelio ikonografiją (2006.05.17)

2006 gegužės 19, 22:03

Kauno arkivyskupijos muziejuje įvyko penktoji paskaitų ciklo „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ paskaita. Menotyrininkė kaunietė Asta Giniūnienė aptarė, jos nuomone, ikonografiškai įdomiausias XVIII-XIX a. tapytas Kryžiaus kelio stotis Lietuvos bažnyčiose, supažindino su Kristaus kančios pamaldumo bei jo meninės raiškos ištakomis.

Kristaus kančios kryžius svarbiu pamaldumo objektu tapo IV a., kai Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena stebuklingai pasveiko priliesta prie kryžiaus, ant kurio mirė Išganytojas. Keturiolikos stočių (iki tol kančios kelią sudarė nuo 4 iki 35 stočių) Kryžiaus kelio pamaldumas oficialiai įtvirtintas XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje keliomis popiežių bulėmis, o jomis rūpinosi pranciškonai. Pranciškonai, beje, nuo Kristaus mirties ant kryžiaus pradžios puoselėjo Jo kančios pamaldumą, vesdami piligrimų grupes Jeruzalėje.

Pirmuoju Kristaus kančios pamaldumo atspindžiu mene laikomas II a. romėnų piešinys Palatino katakombose, pajuokiantis prie Nukryžiuotojo besimeldžiančius krikščionis. Europoje VIII a. plinta keltiška tradicija Nukryžiuotąjį vaizduoti ornamento forma. XIII a. būdinga tapyti Išganytoją bizantiškąja maniera — ramų, sukryžiuotomis kojomis ant kryžiaus, vaizdą papildant alegorinėmis figūromis. Renesanso epochoje Kristaus kančia tapybiškai vaizduojama kartu su Evangelijos siužetais.

Lietuvoje aptinkama ir nestandartizuotų, ir standartizuotų tapytų Kristaus kančios kelio stočių. Abiejų variantų esama Griškabūdžio bažnyčioje. Naiviu įtaigumu, grožiu išsiskiria 1885 m. liaudies menininko Kazimiero Grinaveckio tapytos siužetinės kompozicijos. Nestandartizuotasis Griškabūdžio bažnyčios Kristaus kančios kelias yra keturių stočių (paveikslų). Menotyrininkė A. Giniūnienė išskyrė ekspresyviąsias Liškiavos bažnyčios Kryžiaus kelio stotis. Jas, ypač meniškai perteikiančias gėrio bei blogio kontrastą, besityčiojančiųjų iš Kenčiančiojo brutalumą, agresiją, nutapė Petras Švelinskis.

Beržoro, Kauno Švč. Trejybės, kitų šventovių Kryžiaus kelio stočių XIX a. pab. užrašai ant medinių lentelių liudija, kad Bažnyčia anuomet nelabai paisė caro valdžios draudimo rašyti lietuviškai. Menotyrininkė atkreipė dėmesį į taiklius, jautrius lietuviškus stočių tekstelius, kurie „išgrynina vaizdą, sustiprina įtaigą, paryškina Kristaus kančią“.

A. Giniūnienė aptarė ir ikonografiškai savitas Plokščių, Kaimelio, Punios, Pivašiūnų, Jiezno, Prienų, Pašaltuonio, Kauno Žemosios Panemunės bažnyčių ir muziejuose esančias Kryžiaus kelio stotis, tapytas Varšuvos, Vilniaus dailininkų bei nežinomų autorių. Sėkmingas mūsų dienomis sukurtų netradicinių Kryžiaus kelio stočių pavyzdys — Nijolės Vilutytės grafito technika atlikti kančią išgyvenančio Kristaus portretai ant Elektrėnų bažnyčios „kirčiais“ nuaižytų sienų.

-jkk-

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt