Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Konferencija apie neįgaliųjų religinį ugdymą Kaune (2002 11 23)

2002 lapkričio 25, 15:40
Lapkričio 23 d. Lietuvos katechetikos centras Kaune surengė konferenciją, kurioje apžvelgta vaikų su specialiais poreikiais religinio ugdymo situacija mūsų šalyje.
2003-uosius paskelbtus Neįgaliųjų metais, Lietuvos katechetikos centras parengė projektą, kuriuo siekiama atskleisti Bažnyčios požiūrį ir vaidmenį kartu su visuomene ugdant neįgalųjį jaunimą, išryškinti specialiųjų poreikių vaikų religinio ugdymo galimybes tikybos pamokose bei parapijose, sutelkti bendravimui bei metodiniam dalijimuisi dirbančius mokytojus. Lapkričio 23 d. Kaune, arkivyskupijos konferencijų salėje, vyko įžanginė respublikinė šio projekto konferencija. Jos metu bendriausiais bruožais atskleista dabartinė neįgaliųjų vaikų religinio ugdymo situacija mūsų šalyje integruojant juos į bendrojo lavinimo mokyklas bei ugdant specialiosiose įstaigose, galimybės bei turima patirtis katechizuojant parapijose, aptartos priemonės bei ateities perspektyvos siekiant šiems vaikams parodyti Gerojo Dievo veidą. Konferencijoje taip pat pristatyta valstybinės švietimo politikos tendencijos ugdant specialiųjų poreikių moksleivius.

Konferencijoje dalyvavo LR švietimo ir mokslo ministerijos bei kitų švietimo institucijų atstovai, gausus būrys pedagogų, dirbančių su įvairią negalią turinčiais vaikais specialiosiose ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose, parapijų katechetai, įvairių bendruomenių atstovai, kiti atsakingi už religinį ugdymą asmenys iš visų Lietuvos vyskupijų. Rengėjams talkino “Tikėjimo ir šviesos” bendruomenės, Kauno aukštesniosios katechetų mokyklos savanoriai.

Pirmą kartą sukviestus į bendrą renginį neįgaliųjų religinius ugdytojus pasveikino Lietuvos katechetikos centro direktorius kun. Vidmantas Balčaitis, kartu padėkojęs menine programa konferenciją pradėjusiems Kauno apskrities specialiosios internatinės mokyklos (mokyt. Danutė Borutienė) bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato (mokyt. Ilona Papečkytė) auklėtiniams.

Išsamų pranešimą konferencijoje perskaitė Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas, atskleidęs, kaip krikščionybė iš esmės pakeitė žmonijos požiūrį į negalią. Prelegentas, remdamasis Motinos Teresės, Jean Vanier veikla bei mintimis, klausytojams iškėlė esminę krikščioniškos pagalbos neįgaliesiems prasmę: jie mus evangelizuoja, nes priimti silpnąjį – tai priimti patį Jėzų. Klausiusieji kun. R. Grigo pranešimo turėjo progą giliau suvokti neįgaliųjų religinio suvokimo specifiškumą, Bažnyčios nuostatą įtraukiant neįgaliuosius į bendruomenės gyvenimą, teikiant sakramentus protinę negalią turintiems asmenims. Anot prelegento, neįgalieji dažniausiai tik intuityviai suvokia religijos vertingumą, tačiau jie gali išgyventi mylinčio Dievo patirtį, jei šalia yra meilės dvasią skleidžiantis ugdytojas.

Apie panašią, iš esmės krikščionišką, valstybinės švietimo politikos nuostatą ugdant neįgaliuosius konferencijoje kalbėjo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė, Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos narė, Kauno 1-osios internatinės mokyklos direktorė Salomėja Ratkevičienė. Prelegentė pakomentavo švietimo principą ir įstatymus, pagal kuriuos neįgalūs vaikai iki 16 metų turi teisę gauti kvalifikuotą ugdymą kuo arčiau jų gyvenamos vietos, ir pateikė duomenis apie specialiųjų poreikių vaikų integravimą į bendrojo lavinimo mokyklas.

Vis didėjanti galimybė tarp savo ugdytinių išvysti ir specialiųjų poreikių turintį vaiką paskatino tikybos mokytojus, parapijų katechetus su didžiuliu susidomėjimu išklausyti ir pateikti klausimų kitai konferencijos prelegentei, Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologei Ramintai Radzevičiūtei, aptarusiai, su kokiais lūkesčiais neįgalieji ateina į sveikų vaikų bendruomenes, ko tikisi jų tėvai, kokiomis psichologinėmis nuostatomis turėtų remtis pedagogai. Vaikai, turintys įvairias negales ir skirtingus pedagoginius poreikius, negali būti ugdomi visiškai taip pat kaip sveikieji. Tai reikštų vaiko individualybės ignoravimą, nežadantį pedagoginės sąveikos sėkmės. Psichologės teigimu, neįgaliųjų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas sukelia daug problemų ir sunkumų, ir tik sutelktos visų ugdytojų pastangos, tolerancija gali duoti vaisius.

Po pertraukėlės konferencijos dalyviai grįžo prie aptariamų klausimų ašies – religinio neįgaliųjų ugdymo. Kad toks ugdymas įmanomas, kad jis gali tapti ypatinga malone turinčiam negalią ir kad, deja, dar yra sunkokai pasiekiamas, skausmingą liudijimą išsakė neįgalų sūnų auginanti motina Vilija. Ji kartu su katechete ses. Justina Gruodyte paliudijo, kaip keitėsi šis vaikas "Tikėjimo ir šviesos" bendruomenėje. Įvairių specialistų “nurašytas” kaip nedarantis pažangos, jis prakalbo, ėmė daugiau bendrauti religinių išgyvenimų dėka. Abi kalbėjusios teigė visiškai įsitikinusios, jog bendraujant su neįgaliaisiais dažnai nereikia ypatingų metodikų, o tik meilės - visa perkeičiančios, bet taip dažnai stokojamos iš aplinkinių.

Toliau konferencijoje kalbėjusi tikybos mokytoja metodininkė, Kauno aukštesniosios katechetų mokyklos dėstytoja D. Borutienė, dirbanti su įvairią negalią turinčiais vaikais, savotiškai pratęsė liudijusių mintis pabrėždama šiltų, emocingų, ilgalaikių santykių su ugdytiniais svarbą. Pasak prelegentės, dirbantiems su neįgaliaisiais gal labiau už kitų dalykų mokytojus patiems reikia moralinės paramos. Kalbėjusios nuomone, tokia parama galėtų būti glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas, dalijimasis įgyta patirtimi.

Aktualiai konferencijoje nuskambėjo ir “Tikėjimo ir šviesos” bendruomenių nacionalinio kapeliono kun. Jaceko Paszendos SDB pristatyta protinės negalios paliestų žmonių katechezės patirtis. Kun. J. Paszenda gyvai papasakojo autentiškų įspūdžių iš bendravimo su šiais vaikais pabrėždamas, kiek daug kantrybės, įsijautimo į jų suvokimo lygmenį reikia dirbant su neįgaliaisiais. O ir tas darbas iš tiesų dažnai reiškia tik džiaugsmingos, draugiškos, dėmesingos kiekvieno individualybei atmosferos kūrimą bendruomenėje, kartu meldžiantis, dalyvaujant liturgijoje, švenčiant šventes. Šio pranešimo klausytojai dar kartą turėjo progą apmąstyti katechezės su neįgaliaisiais esmę – meilės pedagogiką.

Konferencijos dalyviai, pasistiprinę ir pabendravę su kolegomis agapėje, apžiūrėję parodą (joje buvo eksponuojami neįgalaus jauno dailininko Kęstučio Kasperavičiaus tapybos darbai iš pirmosios jo parodos “Sielos šauksmas” bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato auklėtinių kūrybiniai darbeliai) po pertraukos bendravo atskirose darbo grupėse. Lietuvos katechetikos centro direktoriaus pavaduotoja Laimutė Truskauskaitė pakvietė mokytojus artimiausių savo kolegų (dirbančių su tos pačios negalios vaikais) grupėje aptarti rengėjų pasiūlytas temas ir savo atsivežtas mokymo priemones. Vėliau grupių atstovai visiems konferencijos dalyviams apibūdino savo srities mokytojų dalykinį pasirengimą, tobulinimosi būdus, ryšius su katechetikos, metodiniais centrais ir parapijomis ir kt. Iš šių pranešimų aiškėjo, jog neįgaliųjų religiniai ugdytojai apie specifines jų darbo problemas kalbėti iš tiesų yra sukviesti pirmą kartą, nors dauguma jų dalyvauja bendruose metodiniuose pasitarimuose. Mokytojai džiaugėsi šia galimybe ir suprato, koks vertingas būtų jų specialiosios patirties skleidimas bei dalijimasis.

Apibendrindamas konferenciją, Lietuvos katechetikos centro direktorius kun. Vidmantas Balčaitis pažadėjo išsakytas problemas padėti spręsti toliau vykdant numatytą LKC projektą, aktyviau bendradarbiaujant šioje srityje su Švietimo ir mokslo ministerijos atsakingais darbuotojais. Kartu jis pakvietė mokytojus palaikyti kuo glaudesnius ryšius tiek su savo vyskupijų katechetikos centrais, tiek su Lietuvos katechetikos centru, savo parapijomis, pažadėjo skirti vietos neįgaliųjų katechezei numatomame rengti LKC internetiniame puslapyje.

Dalyvių susidomėjimą ir norą tobulėti religinio ugdymo srityje liudijo gausus jų būrys, pasibaigus konferencijai likęs žiūrėti vaizdajuostės apie neįgaliųjų Pirmosios komunijos šventimą Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje, kurią pristatė ten dirbančios seserys.