Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Paskaita apie sakralinę gotikinę skulptūrą Kauno miesto muziejuje (2007.01.24)

2007 sausio 25, 16:18

Sausio 24 d. Kauno miesto muziejuje jo darbuotoja, VDU dėstytoja menotyrininkė dr. Rima Valinčiūtė skaitė paskaitą apie Lietuvos gotikinę skulptūrą. Šiuo renginiu toliau tęsiamas pernai pradėtas paskaitų ciklas apie šalies bažnytinės dailės tyrinėjimus. Iliustruotoje paskaitoje dr. R. Valinčiūtė aptarė didžiumą gotikos stiliui priskiriamų medžio skulptūrų, esančių Lietuvos bei buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijose.

Pasak prelegentės, menotyrininkas Tadas Adamonis 1987 m. teigė, kad šalyje yra 7 tokios skulptūros, tačiau nuo minimo laikotarpio ėmę intensyvėti bažnytinio meno tyrinėjimai bei bažnyčių inventorizacija atskleidė, jog gotikinių skulptūrų yra daugiau: Lietuvoje – 20-21, LDK – 29. Atrandant bei tyrinėjant šias skulptūras nemažai pasidarbavo dr. Marija Matušakaitė. „Dar yra triūso: vieni menotyrininkai tas pačias skulptūras priskiria gotikai, kiti – ne jai“, – sakė dr. R.Valinčiūtė.

Gotikos meno stilius, atsiradęs Prancūzijoje XII a. vid., Lietuvoje gyvavo nuo XIV a. vid. iki XVI a. pab. „Pagrindinis srautas gotikos skulptūrų į Lietuvą atėjo su krikštu, nes negalėjo būti bažnyčios be altoriaus“, — aiškino menotyrininkė. Altoriai buvę suveriami, kaip spintelė: jų išorę puošė tapytos šventųjų gyvenimo scenos, o atvertąjį centrą — Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu skulptūra. Altorių vainikuodavo ažūrinis anstotas, jame taip pat buvo komponuojamos skulptūros. Lietuvą gotikinės skulptūros pasiekdavo iš jomis garsėjusių kraštų: Prūsijos, Bohemijos, Silezijos krašto (dabartinės Vokietijos). Jas galėjo kurti ir keliaujantys meistrai. Estijoje, Latvijoje, ypač Lenkijoje, gotikinių skulptūrų išlikę daugiau nei Lietuvoje, nes joje bažnyčias dažnai siaubdavo gaisrai, be to, kai altorių stilius imdavo nesutapti su laiko mada, jie būdavo keičiami.

Prelegentė supažindino su dviejų gotikos stilių skulptūromis: minkštuoju bei kietuoju. Pirmajam, pasireiškusiam gotikos pradžioje, būdingas meilus vaizduojamųjų santykis, minkštas drabužio (draperijų) klosčių sruvenimas. Tokio stiliaus skulptūros yra atsiverianti Seinų bažnyčios Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu, Laukžemės Švč. Marija, kiti kūriniai. Vėlyvosios gotikos pakraipai – kietajam stiliui būdingas tikroviškumas, natūralizmas, aštriais kampais lūžtančios draperijos. Apie tai byloja Labūnavos kapinių koplyčioje aptiktas šv. Jonas Krikštytojas, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje esanti Švč. Madona su kriauše, kurios siekia Kūdikėlis (simbolizuojantys naujuosius Ievą ir Adomą, kuriais sekdama žmonija gyvena be nuodėmės), Veiverių bei Vilniaus bernardinų bažnyčių Nukryžiuotieji, Čekiškės šventovės reljefas, kuriame vaizduojamas Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus, kitos skulptūros. Dr. R. Valinčiūtė atkreipė dėmesį į Čekiškės reljefo drabužius: „Tai, kad visi personažai, išskyrus Švč. Mariją bei Nukryžiuotąjį, vilki ne Romos laikų, o kūrinio atsiradimo meto apdarus, rodo, kaip giliai suvokta Kristaus kančia: ji vyksta kasdien.“ Žymioji Veliuonos Madona su Kūdikiu turi abiejų gotikos pakraipų bruožų: vaizduojamųjų santykis labai meilus, tačiau išraiškingos garbanos, lūžtančios klostės, smailianosis batelis liudija apie renesanso priešaušrį — kietąjį gotikos stilių.

Gotikos skulptūrai būdingos ir ryškios, vaiskios, gyvos spalvos. Tuo įsitikinama šias skulptūras restauravus — atidengus kelis dažų sluoksnius (Akmenio bei Žemaitkiemio bažnyčių Prisikėlusiojo Kristaus, kitos skulptūros). „Gotika nėra tamsi, kaip įsivaizduoja daugelis, ypač jaunimas“, — teigė dr. R. Valinčiūtė.

-jkk-

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt