Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Paskaita Kauno miesto muziejuje apie brolijas prie bažnyčių XVI-XVII a. (2007.04.04)

2007 balandžio 04, 17:25

Balandžio 4 d. Kauno arkivyskupijos bei miesto muziejuje vyko renginys iš ciklo „Kauno miesto istorijos vakarai“ – dr. Rasos Versackytės paskaita „Tikėjimo vardan: brolijos Kaune XVI–XVIII a.“ Prelegentė aptarė tuo laikotarpiu Kaune prie bažnyčių veikusias religines bei amatininkų cechų brolijas – jų įsikūrimo aplinkybes, tikslus, nuostatas, veiklą, tradicijas.

Kaune prie katalikų bažnyčių (jų XVIII a. buvę apie 20) neretai veikė po kelias brolijas, tarkim, prie miesto parapinės bažnyčios (dabartinės arkikatedros) – Švč. Jėzaus žaizdų, Literatų, arba Mokslo, Šv. Juozapo, kubilių, siuvėjų, kitų amatininkų; prie Bernardinų bažnyčios – Šv. Onos, Šv. Antano, Šv. Barboros brolijos. Daugiausia brolijų veikė prie Šv. Jurgio bažnyčios. Seniausia brolija — Literatų, arba Mokslo: ji žinoma nuo 1503 m. Šv. Onos brolija žinoma nuo 1508 m. XVII a. pradžioje sparčiai ėmė kurtis ir naujos brolijos, pavyzdžiui, 1617 m. veiklą prie Šv. Jurgio bažnyčios pradėjo Angelo sargo (laivavedžių) brolija. Dauguma brolijų veikė iki 1863 m.: prasidėjus sukilimui, caro valdžia jas uždraudė kaip pavojingas valstybei.

Išskirtinis brolijų bruožas – demokratiškumas: jų nariai buvo ir eiliniai miestiečiai, ir aukštesnio luomo atstovai: bajorai, valdininkai. Brolijoms rūpėjo ugdyti jų narių asmenines dorybes, sąmoningą tikėjimą, globoti, šelpti ligonius, benamius bei savo narius atsitikus nelaimei, prižiūrėti savo altorių, aktyviai skleisti tikėjimą. Kai kurių brolijų nuostatuose buvo įrašyta ir prievolė duoti išmaldą vargšams, dalyvauti anapilin išėjusių brolijos narių laidotuvėse. Brolijų nariams buvo privalu žinoti apie savo šventąjį. Tai, kokio šventojo vardą brolija gaus, lemdavo altorius, prie kurio ji būdavo priskirta. Neretai brolija turėjo dvigubą pavadinimą: prie savo šventojo globėjo pridėtą ir Švč. Mergelės Marijos vardą. Brolijų gyvavimo būtinybė buvo kassavaitinės šv. Mišios, iškilmingos būdavo kiekvieno naujo nario priėmimo į savo gretas apeigos, jos vykdavo bažnyčioje maldomis, giesmėmis prašant šventojo užtarimo naujam nariui bei visai brolijai. Brolijos su savo atributika – vėliavomis, altorėliais, apsitaisiusios savais drabužiais – dalyvaudavo iškilmėse: procesijose, atlaiduose arba sutikdavo prie miesto vartų garbingus svečius – vyskupą, kitus.

„XVII–XVIII a. miestiečių gyvenimas buvo paremtas bendruomene; iš jo galime ir šiandien pasimokyti, kaip rūpintis vienas kitu“, – šiuo apibendrinimu paskaitą baigė dr. R. Versackytė.

-jkk-