Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Velykų Tridienis Kauno arkivyskupijoje, kartu su Visuotine Bažnyčia artėjant į liturginių metų viršūnę – Kristaus Prisikėlimą, pradėtas švęsti Didžiojo ketvirtadienio rytmetį arkivyskupijos kunigams kartu su vyskupais susirinkus į Krizmos mišias arkikatedroje bazilikoje. Šiose šv. Mšiose dvasininkai dėkojo Dievui už kunigystės šventimų dovaną, atnaujino savo kunigystės pažadus, taip pat pašventinti aliejai, kurie bus naudojami teikiant sakramentus: krikštijant, sutvirtinant, šventinant kunigus ir vyskupus, patepant ligonius. Krizmos mišias koncelebravo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, jų pradžioje pakvietęs susirinkusius melstis, kad Viešpats laimintų kunigų tarnystę; drauge celebravo vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Vytautas Grigaravičius, taip pat gausus kunigų būrys.

Pamokslą pasakė arkiv. S. Tamkevičius jo pradžioje kunigo pašaukimą pavadindamas privilegija – privilegija skelbti žmonėms juos gydančią ir išvaduojančią Gerąją Naujieną. Ganytojas pažymėjo, jog gausiame arkivyskupijos dvasininkų būryje nemažai garbingo amžiaus kunigų, savo tarnystės laiką skaičiuojančių dešimtmečiais ir menančių skaudžius tikėjimo persekiojimus sovietiniais metais. Pasak ganytojo, jaunesnieji kunigai patiria savo laiko išbandymus, neretai – žiniasklaidos puolimus, nebe karingojo, bet praktiškojo ateizmo iššūkius. Kalbėdamas apie pašaukimų stygių, arkivyskupas atkreipė dėmesį, kaip nelengva jaunuoliams dabarties idealų ir aplinkos moralinėje sumaištyje apsispręsti kunigo tarnystei, kokio reikia stipraus tikėjimo, per dabarties moralinio gyvenimo smegduobes galinčio atvesti prie altoriaus. „Pats didžiausias Bažnyčios rūpestis – kad turėtume kuo daugiau gerų šeimų, o tarnaujantieji kunigai būtų šventi",– sakė arkivyskupas ir kvietė tikinčiuosius malda palaikyti ir remti savo kunigus bei vyskupus (išsamiai skaityti http://kaunas.lcn.lt/naujienos/,625). Mišių pabaigoje, prieš suteikdamas ganytojišką palaiminimą, arkiv. S. Tamkevičius nuoširdžiai padėkojo arkivyskupijos bei tiesiogiai jai nepriklausantiems dvasininkams, kunigams vienuoliams už jų tarnystę ir ištikimybę Bažnyčiai.

Didžiojo ketvirtadienio vakare, gausiai dalyvaujant tikintiesiems, arkikatedroje iškilmingomis šv. Mišiomis paminėta Paskutinė vakarienė, kurios metu Viešpats įsteigė Eucharistiją ir Kunigystės sakramentą. Eucharistijos liturgijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, celebravo vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas, šios seminarijos dvasios tėvas kun. Renato Abeni, Marijos radijo direktorius kun. Oskaras Petras Volskis.

Pamokslą pasakė vysk. J. Ivanauskas. Jis priminė tikintiesiems Velykų Tridienio prasmę apibūdinęs jį kaip giliausią Dievo meilės ir žmogaus išgelbėjimo slėpinį, „Viešpaties meilės ir demoniškiausios neapykantos susidūrimo dramą ir viršūnę dėl žmogaus”. Ganytojas sakė, jog Didįjį ketvirtadienį minime, kaip Paskutinės vakarienės kambaryje Viešpats nuplauna mokiniams kojas, pakviečia juos prie stalo meilės puotai ir, palikdamas savo įpėdinius, pasilieka su žmogumi Eucharistijoje iki laikų pabaigos. Vyskupas pabrėžė, jog Viešpats nepaliko žmogaus beprasmybėje, o jo kelionei parūpino Gyvosios duonos. Evangelijoje minimą Petro paprieštaravimą, jog Viešpats mazgotų jam kojas, ganytojas kvietė suprasti ne kaip šio mokinio uolumą ar pagarbą Mokytojui. Petras, kaip neretai ir šių laikų žmonės, patyrė pagundą pačiam išsigelbėti, t.y. patiems, be Dievo, išgelbėti pasaulį. „Viešpats išvadavo Petrą iš šios tuščios vilties”, – sakė vyskupas ir ragino priimti Jėzaus norą nuplauti mus šitokia nusižeminusia meile ir savo gyvenime vadovautis jo paliktu įsakymu tarnauti vieni kitiems.

Šv. Mišių pabaigoje pagarbintas Švenčiausiasis Sakramentas iškilminga procesija perneštas į arkikatedros koplyčią, kur tikintieji, nutilus šventovės vargonams, dar ilgai adoravo tyloje ir susikaupė Viešpaties kančios Penktadieniui.

Didįjį penktadienį arkikatedroje, kaip ir visose bažnyčiose, vienąkart metuose nebuvo aukojamos šventosios Mišios. Tikintieji tą vakarą dalyvavo Viešpaties kančios pamaldose, klausėsi ir apmąstė Kristaus kančios istoriją. Liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, apeigų pradžioje parpuolęs ant žemės atgailos maldai. Arkivyskupas pasakė homiliją, kurioje pabrėžė Didžiojo penktadienio apeigų centrą – „kryžių, prie kurio prikalta didžiausia meilė, kokią tik kada nors matė pasaulis”. Ganytojas priminė, jog žmogiškąjį suvokimą pranokstančia nukryžiavimo kančia Jėzus atėjo išgelbėti visų, netgi didžiausių piktadarių, kurie tik atsiliepia į jo meilę. „Kryžius, kaip Dievo gailestingumo ženklas, turi rasti garbingiausią vietą mūsų namuose ir širdyse, nes ten, kur gerbiamas kryžius, nuodėmė traukiasi, kryžių gerbiantis žmogus neuždės jo ant kito pečių, o jį gerbianti tauta žengia į gyvenimą, bet ne į mirtį”, – sakė ganytojas ir kvietė Viešpaties kančios akivaizdoje apmąstyti, ką renkamės mes: apkabiname kryžių savo gyvenime ar pasitraukiame nuo jo į šalį.

Po šių pamaldų penktus metus iš eilės Kaune Jėzaus Kristaus kančia tradiciškai apmąstyta einant Kryžiaus kelio procesiją miesto gatvėmis (išsamiau skaityti http://kaunas.lcn.lt/naujienos/,630).

Didįjį šeštadienį vėlai vakare pradėta Velykų nakties vigilija arkikatedroje bazilikoje švęstas Viešpaties Prisikėlimas. Keturių dalių Velyknakčio liturgijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo labai daug tikinčiųjų, tą vakarą atnaujinusių savo krikšto pažadus, o Bažnyčios bendruomenės nariais tapo pakrikštyti septyni katechumenai. Jiems, kaip suaugusiems, priimantiems krikštą, kartu suteiktas ir Sutvirtinimo sakramentas.

Homiliją pasakė vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas Kristaus Prisikėlimą apibūdinęs kaip istorinį įvykį, paliudytą Naujajame Testamente, ir tikėjimo slėpinį. Remdamasis Evangelijos pasakojimu, ganytojas priminė, kaip nelengva buvo Jėzaus mirties sukrėstiems mokiniams patikėti moterų paskelbta žinia, jog kapas tuščias. Ir prisikėlęs Jėzus bendravo su mokiniais, ragino juos tikėti. Kita vertus, Kristaus prisikėlimas vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose: „savo prisikėlimu Jėzus nebegrįžo į žemiškąjį gyvenimą, jis perėjo anapus laiko ir erdvės – Šventosios Dvasios kupinas ir pašlovintas jo kūnas dalyvauja dieviškajame gyvenime”. Vyskupas pabrėžė, jog Kristaus Prisikėlimas – didžiausias ir esminis mūsų tikėjimo slėpinys – „išlaisvino mus iš nuodėmės, blogį iš anksto paženklino pralaimėjimu”. „Kai atrodo, jog blogis triumfuoja, įvyksta didžiausias istorijos paradoksas: nugali Kristus ir jo kryžius – vienintelis jo pergalės ženklas”, – kalbėjo ganytojas.

Velykų ryto pamaldos arkikatedroje bazilikoje prasidėjo Eucharistijos procesija, skelbiant miestui džiugiąją Viešpaties prisikėlimo žinią. Kaip ir kasmet, ne visi šiose pamaldose dalyvavę tikintieji sutilpo į arkikatedrą. Eucharistijos procesijai ir jos šventimo liturgijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasakęs pamokslą ir nuoširdžiai pasveikinęs su svarbiausia krikščionims tikėjimo žinia: „esame išgelbėti – laimėjo ne mirtį nešanti nuodėmė, bet gėris, meilė ir gyvybė”. Pasak ganytojo, kai bandoma kovoti prieš tiesą, skandinti tautą hedonizme ir alkoholyje, kėsinamasi sugriauti valstybės ir šeimos pamatus, atimti viltį, „šv. Velykos nuramina baimės ir abejonių kamuojamą žmogų”. „Sveikinu tikinčiuosius ir visus geros valios Lietuvos žmones Kristaus Prisikėlimo šventės proga ir meldžiu nuodėmės bei mirties nugalėtoją Jėzų Kristų atnaujinti visų jūsų širdis ir pripildyti jas džiaugsmo bei pasiryžimo kurti Jo meilės vertą gyvenimą”, – užbaigdamas homiliją (išsamiai skaityti http://kaunas.lcn.lt/02/arkivyskupas/ ) sakė arkivyskupas.

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el. paštas info@kn.lcn.lt