Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kauno arkivyskupo pagalbininkai susipažino su Kelno arkivyskupijos administravimu ir sielovada

2003 kovo 15, 14:53
Kelno arkivyskupijoje (Vokietijoje) neseniai lankėsi Kauno arkivyskupo generalvikaras kun. Jonas Ivanauskas ir kurijos kancleris kun. Evaldas Vitulskis, lydimi arkivyskupijos Jaunimo centro vadovo Arūno Kučiko. Nuo 1991 m. abi arkivyskupijos bendradarbiauja jaunimo sielovados srityje, keičiasi jaunimo vadovų grupėmis, dalyvauja bendrose tarptautiniuose renginiuose, reguliariai dalijasi darbo su bažnytiniu jaunimu patirtimi. Ženklų postūmį bendradarbiauti kitose sielovados srityse davė arkivyskupijų kunigų tarybų vizitai Lietuvoje ir Kelne, vykę 1999 ir 2001 m. Pastarojo atsakingų Kauno arkivyskupo padėjėjų vizito Kelne tikslas – susipažinti su Kelno arkivyskupijos organizacine ir finansine struktūra bei jos valdymu. Abiejų arkivyskupijų organizaciniai pajėgumai yra nesulyginami (Kelno arkivyskupijai priklauso apie 2,2 milijonus katalikų, 800 parapijų, sielovadoje darbuojasi per 1200 kunigų, 290 diakonų ir apie 430 pasauliečių teologų), todėl automatiškai perimti Vokietijos organizacinį modelį būtų neįmanoma ir neišmintinga,. Tačiau susipažinti su sielovados, kitų svarbių struktūrų kūrimo ir valdymo principais gali būti naudinga. Juolab kad Kauno arkivyskupui paskelbus pasirengimą arkivyskupijos sinodui, kurio vienas iš tikslų peržiūrėti, aptarti ir suderinti arkivyskupijos tolesnės veiklos standartus, reikia pažinti platesnį Bažnyčios organizavimosi galimybių spektrą.

Kelno arkivyskupo generalvikaro kun. N. Feldhoff pavedimu programą Kauno atstovams sudarė ir juos lydėjo dar iš jaunimo sielovados laikų gerai pažįstami buvęs jaunimo sielovadininkas, o šiuo metu Diuseldorfo dekanas kun. R. Steinhauser ir jo referentas M. Haensch. Gerai žinodami Lietuvos Bažnyčios situaciją (joje lankėsi bent dešimtį kartų), kolegos parinko susitikimų temas ir asmenis, labiausiai galinčius atliepti kauniečių poreikius.

Vizitas prasidėjo apsilankymu Kelno arkivyskupijos generalvikariate bendrosios sielovados skyriuje ir pokalbiu su šio skyriaus vadovu A. Lohmann. Skyriaus vienas svarbiausių uždavinių – koordinuoti atskirų parapijų telkimąsi į vadinamąsias “pastoracijos sritis”. Pastoracijos struktūrų perorganizavimas aktualus ne tik Kelno, bet ir kitoms Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių vyskupijoms. Dėl gyventojų mobilumo, dažnėjančio gyvenamosios vietos keitimo ieškant darbo, dėl vėlyvojo modernizmo nuostatų, tokių kaip įsipareigojimo, ilgalaikio priklausymo kokiai nors organizacijai vengimas, ir eilės kitų priežasčių (pvz.: kunigų stokos), dalis parapijų tapo nepajėgios vykdyti prasmingos sielovados ir netgi išsilaikyti finansiškai. Todėl ištyrinėjus vietos gyvenamąją aplinką (bendruomenės analizė) ir siekiant sutelkti turimus sielovados resursus, parapijos telkiamos į stambesnius pastoracinius darinius. Toks procesas labai skausmingas ilgą istoriją turinčioms parapijoms ir jų nariams, kuriems sunku susitaikyti su tuo, kad jų parapijoje šv.Mišių laikas bus derinamas su aplinkinių parapijų poreikiais ar kad jų parapija apskritai gali būti prijungta prie kitos. Sielovados skyriaus vadovo nuomone, atsiliepdama į “laiko ženklus” Bažnyčia turi turėti drąsos keistis ir persigrupuoti, nes pagrindinis tikslas yra ne to, “kaip buvo”, išlaikymas, o Evangelijos skelbimas šiuolaikiniame pasaulyje, tam pritaikant esamus resursus.

Generalvikariato statybos skyriuje referentas H. G. Emmels pristatė procedūras, pagal kurias vyksta bažnytinių pastatų ar renovacijų planavimas. Kelno arkivyskupas patvirtino tvarką, kurios būtina laikytis visiems, norintiems užsiimti statybos darbais. Taip siekiama išvengti savarankiško ir neretai nekompetentingo statymo, kuris pasitaiko parapijų kasdienybėje. “Jei į parapiją atėjo naujas klebonas, lauk statybų projekto”, – sakė skyriaus referentas. Laikantis naujosios tvarkos, reikia pirmiausia pagrįsti statybų ar renovacijos poreikį paraiškoje, po to vietoje vyksta gyva diskusija tarp parapijos atstovų, generalvikariato specialistų ir architektų, vėliau rengiamas išsamus projektas, kurio finansavimo dydis iš arkivyskupijos pusės priklauso nuo iš anksto nustatytų standartų: parapijos dydžio, katalikų skaičiaus. Praktiškai maža parapija negalės tikėtis žymesnio arkivyskupijos finansinio palaikymo, jei jos statybų ar renovacijos užmojai viršys nustatytus standartus. Tuo stengiamasi kreipti visą parapijų energiją į sielovadinę veiklą, o ne į ilgalaikius ir daug resursų sunaudojančius statybų darbus. Šiuo metu Kelno arkivyskupija stato tik vieną bažnyčią naujame gyvenamajame rajone. Daug didesnė problema su tomis bažnyčiomis, kurių jau nebeišlaiko vietos bendruomenės ir kurias ilgainiui reikės uždaryti.

Personalo politiką pristatė personalo skyriaus vadovas prelatas J. Bastgen. Šis skyrius stebi pašaukimų ir bažnytinių darbuotojų situaciją, pataria arkivyskupui kėlimų klausimais, rūpinasi nuolatiniu sielovados darbuotojų tobulinimusi. Akivaizdu, kad keliolika pastarųjų metų Kelno arkivyskupijoje mažėja pašaukimų į kunigystę ir nedaugėja pasauliečių teologų. Todėl skyriaus užduotis iš anksto planuoti sielovados darbuotojų paskirstymą po arkivyskupijos parapijas, dekanatus ir kitas bažnytines institucijas. Šiuo metu jau iki 2010 m. kiekviena parapija žino, kada ji gali tikėtis sielovadininko (kunigo, diakono ar pasauliečio teologo). Prelato J. Bastgen skyrius rūpinasi ir senyvo amžiaus kunigų klausimais, padeda jiems iš anksto pasirengti pasitraukimo iš atsakingų (klebono) pareigų momentui, pataria dėl apsigyvenimo kurioje nors iš parapijų ir kt.

Ypač įdomus pokalbis vyko Kelno arkivyskupo augziliaro vyskupo Friedhelm Hofmann biure. Vyskupų augziliarų pagrindinis uždavinys padėti Kardinolui Meissner skelbti Gerąją Naujieną ir valdyti arkivyskupiją. Kiekvienas iš keturių vyskupų augziliarų globoja vieną iš arkivyskupijos regionų ir ten lanko bendruomenes. Pagrindinė jų veiklos sritis –dekanatų ir parapijų vizitacijos. Vizitacijos dekanate programa parengiama kartu su dekanu, pati vizitacija vyksta savaitę. Jos metu aplankomos dekanato parapijos, katalikiškos institucijos ir kitos žmonių gyvenimui svarbios įstaigos (pvz., Diuseldorfo oro uostas). Vyskupas augziliaras kiekvienoje parapijoje švenčia Eucharistiją, teikia Sutvirtinimo sakramentą, diskutuoja su tikinčiaisiais tikėjimo ir gyvenimo klausimais. Ypač svarbiu dalyku vyskupas F. Hofman laiko asmeninius pokalbius su kiekvienu sielovados darbuotoju, kurių metu pajaučia bendruomenės ir pačių sielovadininkų situaciją, nuotaikas, išgirsta problemas, stengiasi juos sustiprinti tikėjime. Po vizitacijos vyskupas augziliaras rašo ataskaitą, kokios dekanate problemos, informuoja atsakingus generalvikariato darbuotojus ir reikalauja konkrečių minėtų problemų sprendimo. Ataskaitos apie vizitacijas archyvuojamos ir peržiūrimos rengiantis kitai to dekanato vizitacijai. Vyskupo F. Hofmann žodžiais, arkivyskupas paprastai susipažįsta su situacija iš augziliarų, nes pats neretai būna išvykęs Visuotinės Bažnyčios reikalais.

Generalvikariato teisės skyriuje arkivyskupijos reikalus pristatė justiciaras Wilhelm Meller. Jo vadovaujamas skyrius atstovauja arkivyskupijai sprendžiant teisinius klausimus, skyriaus specialistai stebi su arkivyskupijos veikla susijusių federacinės žemės ar valstybės įstatymų raidą, analizuoja jų poveikį, formuluoja pasiūlymus, kurie kartu su kitų vyskupijų pasiūlymais pasiekia įstatymų leidimo ir vykdymo institucijas. W. Meller žodžiais, tai yra nuolatinis budėjimas, nes įstatymų ar poįstatyminių aktų leidyba yra labai dinamiškas procesas. Naujų aspektų į teisės skyriaus darbą įneša Europos Sąjungos lygmeniu derinami įstatymai, prie kurių turės taikytis ne tik atskiros Europos valstybės, bet ir Bažnyčios. Čia reikės ieškoti naujų būdų ir derėtis dėl autonomiškai Bažnyčių veiklai reikalingos įstatyminės aplinkos. Įdomu, kad generalvikariato teisės skyrius stebi bažnytinių organizacijų, susivienijimų ir judėjimų raidą, konsultuoja juos santykių su bažnytine hierarchija ir valstybe klausimais.

Kelno arkivyskupijos biudžeto skyriaus vadovas Paul Friepörtner pristatė arkivyskupijos finansų ir biudžeto sudarymo bei valdymo principus. Vokietijoje bažnytinio mokesčio dydžiui nustatyti, biudžeto projektui parengti ir sąskaitoms tikrinti vyskupijose egzistuoja bažnytinio mokesčio tarybos. Jose daugumą sudaro laisvai išrinkti bažnytinio mokesčio mokėtojai, neinantys bažnytinių pareigų. Bažnytinio mokesčio taryba prisideda ne tik prie bažnytinio mokesčio nustatymo, bet ir prie to, kaip gauti pinigai išleistini: reikšmingiausia bažnytinio mokesčio tarybos užduotis yra biudžeto projekto parengimas. Tada šis projektas paverčiamas įstatymu arkivyskupo dekretu. Prieš teikiant biudžeto projektą svarstyti bei priimti plenariniam susirinkimui, biudžeto komisija pirma jį iš anksto intensyviai aptaria per dviejus skaitymus. Biudžeto komisijos darbe dalyvauja du vyskupijos pastoracijos tarybos išrinkti nariai; tuo siekiama laiduoti bendradarbiavimą su šia vyskupijos sielovadai tokia svarbia institucija. Finansų komisiją sudaro du plenarinio susirinkimo išrinkti nariai, generalvikaras ir finansų direktorius. Ši komisija sprendžia subsidijų iš bažnytinio mokesčio pajamų statyboms parapijose klausimus ir tokios sudėties posėdžiauja maždaug kas keturias savaites.

Tikrinimo (audito) komisijai priklauso penki plenarinio susirinkimo išrinkti bažnytinio mokesčio tarybos nariai. Jai vadovauja irgi tos pačios tarybos narys. Tikrinimo komisija kasmet tikrina metinę sąskaitą, pateiktą prisaikdintosios tikrinimo draugijos. Tiktai po tokio parengiamojo darbo plenarinis susirinkimas sprendžia, ar galima arkivyskupui teikti siūlymą dėl generalvikaro nepriekaištingo darbo atitinkamais biudžetiniais metais. Būtent tikrinimo komisija praeityje esmingai prisidėjo prie valdymo Kelno arkivyskupijoje pagerinimo. Dėl didelės finansinės atsakomybės, kuri jaučiama Kelno arkivyskupijoje, buvo reikiamai išplėstas ir kvalifikuotu personalu aprūpintas sąskaitų skyrius, savotiška diecezinė sąskaitų tikrinimo tarnyba. Taip buvo laiduotas nepertraukiamas vidinis vyskupijos ir jos įstaigų, parapijų ir parapijos organizacijų, taip pat subsidijų gavėjų vyskupijoje tikrinimas. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad nuo nusikalstamų darbų visiškai apsaugoti negali net ir itin geras valdymas ir gera kontrolė.

Susitikimų su generalvikariato darbuotojais metu gauta informacija ir iškilę klausimai buvo aptarti pokalbyje su Kelno arkivyskupo generalvikaru kun. N. Feldhoff. Jis yra vienas iš labiausiai patyrusių Vokietijos bažnyčios generalvikarų, drąsiai ir atvirai kalbantis apie iššūkius Vakarų Bažnyčiai. Generalvikaras pabrėžė, kad ekstensyvus Bažnyčios buvimas Vokietijoje didesnis negu jos intensyvus buvimas. Į tai dėmesį nuolat atkreipdavo kardinolas Höffneris, aiškiai šį pavojų įvardijo ir kardinolas Meisneris. Tikėjimo tankis nebeatitinka plačiai visuomenėje išsišakojusios veiklos, ir ši vidaus ir išorės neatitiktis sekina Bažnyčios jėgas. Viena iš tokios raidos priežasčių ta, kad ir Bažnyčioje neretai neatsispiriama pinigų vilionėms. Būdavo vis imamasi dar vienos užduoties, nes ją buvo įmanu finansuoti (iš bažnyčios mokesčio ar subsidijų), ir taip didėjo institucijų ir darbuotojų skaičius. Taip daugėjo Bažnyčios institucijų, tačiau nedidėjo jos įtikinamumas. Dievo karalystę Bažnyčia gali skelbti ir daryti esamą pasaulyje ne institucine galia, bet tiktai tikėjimo liudijimu ir gyva meile. Pajamų sumažėjimo perspektyvą generalvikaras N. Feldhoff laiko proga iš naujo susimąstyti. Bažnyčios veiklą turi lemti ne finansinės galimybės, bet asmeninės įsitikinusių Bažnyčios narių pastangos.

Kelno arkivyskupo generalvikaras pasidžiaugė dėl Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvos Bažnyčioje vykstančio atsinaujinimo, pažadėjo dalykinę paramą tolesniam abiejų arkivyskupijų bendradarbiavimui. Pokalbyje dalyvavęs ir Kauno arkivyskupijos delegaciją lydėjęs Diuseldorfo dekanas R. Steinhauser mielai priėmė Kauno arkivyskupo generalvikaro kun. J. Ivanausko pasiūlymą dėl Diuseldorfo ir Kauno dekanatų bendradarbiavimo. Konkretus šio pasiūlymo ženklas – Diuseldorfo Caritas noras prisidėti prie Kauno arkivyskupijos karitatyvinės veiklos.