Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Konferencija „Religijos vaidmuo asmens socializacijai“ Stasio Šalkauskio kolegijoje (2007.12.14)

2007 gruodžio 17, 10:16

Gruodžio 14 d. arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Religijos vaidmuo asmens socializacijai“, kurią surengė Stasio Šalkauskio kolegija (SŠK). Jos dalyvius pasveikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius palinkėjo darbo vaisių Lietuvai ir Bažnyčiai, teigiamai įvertino temos aktualumą susvetimėjusiame pasaulyje, kur tikėjimo jungtis labiausiai iš visų leidžia būti atviriems savo broliams ir seserims. Įžangos žodį taręs SŠK direktorius kun. Arvydas Kasčiukaitis atkreipė dėmesį, jog šia konferencija siekiama prisidėti gvildenant religijos ir religinio ugdymo vaidmenį, kuris dar nėra pakankamas šiuolaikinėje visuomenėje, religija dar nėra įėjusi į žmonių gyvenimą taip, kad jį transformuotų.

Plenariniame posėdyje 8 pranešimus perskaitė Lietuvos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto (VU), Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU), Šiaulių universiteto (ŠU), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Marijampolės kolegijos (MK), Stasio Šalkauskio kolegijos (SŠK) bei Lietuvos katalikų mokslų akademijos (LKMA) mokslo darbuotojai.

Pirmoji pranešėja prof. habil. dr. Vanda Aramavičiūtė (VU) pranešime „Asmens socializacija: esmė ir prasmė“ išsamiai aptarė socializacijos reiškinį, susiedama jį su asmens socialiniu brendimu, visaverčiu įsitraukimu į visuomenės gyvenimą, kuris leidžia neatitolti nuo tautos vertybių ir jas perimti, sėkmingai išspręsti tapatybės problemą, išvengti netikrumo, užkirsti kelią nusikalstamumui. Pasak profesorės, religinių vertybių perėmimas laikomas vienu svarbiausių socializacijos aspektų. Atkreipdama dėmesį, jog socializacija – esminė ugdytojo funkcija, pabrėžė, kaip svarbu padėti ugdytiniui atpažinti savo poreikius, atverti prasmingo gyvenimo visuomenėje horizontus.

Prof. habil. dr. Elvyda Martišauskienė (VPU) skaitė pranešimą „Dvasinis ugdymas kaip asmens socializacijos pagrindas“ ir kėlė mintį, jog „tik dvasia laiduoja žmogaus raidą ir galią būti laisvam, nepriklausyti nuo materijos, tapti asmeniu“. Dvasinė dimensija, esanti žmoguje nuo pat pradėjimo, yra neužbaigta duotybė, tad, pasak pranešėjos, turi būti plėtojama visą gyvenimą. Socializacija, vykstanti dvasinio ugdymo pagrindu, leidžia tiesti kelius į aukštesnę asmens gyvenimo kokybę, taip pat vesti ir į santykį su Dievu.

Pranešime „Stasio Šalkauskio pilnutinio ugdymo sistema“ dr. Julius Šalkauskas (LKMA) aptarė būdingiausius tėvo prof. S. Šalkauskio pedagogikos principus, ypač svarbius krikščioniškoje visuomenėje, leidžiančius plėtoti visas žmogaus galias. Pasak pranešėjo, būdama ugdymo idealas, ši sistema sunkiai, ypač dabarties visuomenėje, yra įgyvendinama, nors galėtų padėti išbristi iš dabarties vertybinės, kultūrinės ir dvasinės krizės. Dr. J. Šalkauskis apgailestavo, kad tik žinių teikimas nūdien yra svarbiausia ugdymo kryptis. Konferencijos dalyviams – būsimiesiems pedagogams palinkėjo savo darbe remtis krikščioniška pasaulėžiūra ir sugebėti įžvelgti globalizacijos keliamus pavojus.

Prof. dr. Vilijos Targamadzės (VU) pranešime „Alternatyvios bendrojo lavinimo mokyklos sampratos brėžtis“ atsiskleidė, kokiame sudėtingame kelyje yra alternatyvių mokyklų kūrimas Lietuvoje, nors tradicinė mokykla akivaizdžiai negeba patenkinti visų jaunuolių poreikių. Pasak prof. V. Targamadzės, daugybės svarstymų ir apibrėžčių reikalaujantis alternatyvusis ugdymas stokoja metodologinio, pasaulėžiūrinio, filosofinio savo krypties pagrindimo.

Kitame konferencijos pranešime „Teologiniai akcentai postmoderniųjų laikų katechezei“ doc. dr. Alma Stasiulevičiūtė (VPU) nūdienos tikėjimo situaciją pavadino liūdna, turint galvoje mažėjantį kandidatų tapti dvasininkais ar tikybos mokytojais skaičių. Remdamasi teologais kun. A. M. Gneeley ir kun. S. Fausti mintimis, kvietė svarstyti, kaip pasiekti svaresnių poslinkių katalikybėje, kad įvyktų pačios religijos „socializacija“, kaip nuo religinių tiesų įrodinėjimo pereiti, ypač su ugdytiniais, prie tikėjimo prasmės žmogaus gyvenime aptarimo, kaip labiau teikti pasauliui mylintį ir dovanojantį Tėvą, optimistiškiau žvelgti į nūdieną, evangelizacijai pasinaudoti pačiais imliausiais amžiaus tarpsniais ir kt.

Atsakymą į savo pranešimo „Ar šiandien reikalinga religija?“ klausimą doc. dr. Danė Šlapkauskaitė (ŠU) susiejo su būtinybe turėti tikinčių tautos vadų, klausančių Dievo ir savo vidaus. Pranešėja priminė prof. P. Dovydaičio, P. Kuraičio, S. Šalkauskio indėlį formuojant tautos elitą, pabrėžė, jog ir tautos lyderiams reikalingos rekolekcijos, dvasinio stabtelėjimo akimirkos, galbūt galėsiančios paskatinti teigiamų poslinkių visuomenės gyvenime.

Į evangelinius Marijos ir Mortos – kontempliacijos ir krikščioniško aktyvumo – paveikslus pranešime „Marijos ir Mortos vaidmuo socialiniame kontekste“ gilinosi dr. Bronė Gudaitytė (VDU, SŠK). Savo mintis grįsdama kardinolo Tomašo Špidliko SJ ir vokiečių mistiko Eckharto įžvalgomis, Mortos ir Marijos įvaizdžius atskleisdama kaip dvi krikščioniškojo gyvenimo galimybes – veikti dėl Dievo ir kontempliuoti jį savo širdyje, pranešėja kvietė nesusitapatinti su kasdienybe, laikinaisiais dalykais, kurie veda tolyn nuo Dievo. Pasak dr. B. Gudaitytės, tik kiekvienam atradus Dievą savo širdyje, keičiant savo vidų, keisis ir visuomenė: Dievas gims ir joje.

Dr. Živilės Advilonienės (MK, SŠK) pranešimo „Religinės patirties ir praktikos raiška Lietuvoje XX–XXI a. sandūroje: katalikybės atvejis“ pagrindą sudarė atlikto tyrimo apibendrinimas. Pranešėja supažindino su statistikos duomenų, žiniasklaidos priemonių ir giluminio interviu tyrimo išvadomis ir teigė, jog religinių patirčių analizei visuomenėje neskiriama dėmesio, katalikybės socializacijos lygmuo yra žemas, žiniakslaida, visiškai neanalizuodama Bažnyčios požiūrio į gyvenimo reiškinius, pateikdama pasitaikančius negatyvius Bažnyčios gyvenimo aspektus, daro neigiamą poveikį religijos socializacijai.

Po pietų konferencijos darbas vyko 2 sekcijose. Pirmojoje aptartas socializacijos pagrindas – asmens dvasinis ugdymas; antrojoje analizuoti skirtingų socialinių grupių, programų, projektų ypatumai kaip socializacijos prielaidos. Sekcijose 13 pranešimų perskaitė mokymo įstaigų, valstybinių bei Bažnyčios institucijų atstovai.

Apibendrindama pirmosios sekcijos darbą jos pirmininkė dr. Ž. Advilonienė išskyrė dokt. Vilijos Karaliūnaitės (SŠK, VDU) iškeltus socializacijai būtinus krikščioniško bendravimo principus, dokt. Gražinos Čiuladienės (VU) atliktą konfliktų sprendimo analizę ir konstruktyvumo būtinybę pabrėžiančias išvadas, Jūratės Stučinskaitės (Gyvenimo ir tikėjimo institutas) pasiūlytas Šv. Ignaco dvasines pratybas kaip būdą asmens augimui. Šioje sekcijoje taip pat pristatyti atnaujinti ir neseniai LR Švietimo ir mokslo ministerijai pateikti etikos mokymo standartai (mgr. Vida Balickienė, MK), supažindinta su tikybos ir etikos pamokas lankančių mokinių požiūrio į specialiųjų poreikių vaikus išvadomis (dokt. Agnė Brandišauskienė, Vilniaus kolegija), supažindinta su 3 kolegijų bendruomenių dorovinių vertybių tyrimo rezultatais (mgr. Nijolė Meškelienė, Kauno kolegija), paanalizuotas ŠSK darbuotojų mgr. Laimos Ašmenienės ir dr. Dalios Verbylaitės atliktas mokinių, mokytojų ir visuomenės požiūrio į tikybos mokymą Lietuvoje tyrimas, atskleidęs, jog be priartėjimo prie Dievo, šeimos vertybių skiepijimo tikybos mokymas dalies visuomenės tebesiejamas su rengimu sakramentams.

Dr. Br. Gudaitytės vadovaujamoje antrojoje sekcijoje skaityti pranešimai apėmė visų amžiaus grupių socializacijos ypatumus bei tikėjimo vaidmenį. Vaikų pastoraciją aptarė Gerda Petrauskaitė iš Kauno senamiesčio vaikų dienos centro, KMU kapelionas kun. Ričardas Banys jaunimo sielovadoje išskyrė išpažinties svarbą ir jos vengimą, būdingą visai visuomenei. Įvairių jaunimo pastoracijos galimybių, tarp jų – ir tarnavimą vargšams, pasiūlė Rasa Palaimaitė (VU). Dokt. Inesė Ratnikaitė apibendrino būsimųjų dvasininkų ir įkalintųjų požiūrį į religiją, maldą šeimoje. Dokt. Mindaugas Juozas Advilonis atkreipė dėmesį, jog katalikų iniciatyva ir veikimas įkalinimo vietose aiškiai per menki. Pilnų namų bendruomenės atstovas mgr. kun. Donatas Šukys siūlė išpažintį kaip konkrečią ir veiksmingą pagalbą priklausomybę turintiems asmenims. Lietuvos Carito darbuotojos Jūratė Matikovienė ir Sigita Liatekė aptarė senų žmonių socialinės izoliacijos priežastis, pristatė Carito projektus socialinėje srityje.

Pakankamai plačiai socializacijos ir religijos santykį atskleidusiems konferencijos pranešėjams ir visiems dalyviams dėkodama organizacinio komiteto pirmininkė dr. Dalia Verbylaitė (SŠC) išsakė mintį, jog Bažnyčios socialiniame darbe nepaprastai svarbūs būtų socialinės pastoracijos darbuotojai, tikėjimo ir socialinių įgūdžių pagrindu galintys teikti visuomenei daugiau šviesos. 

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel. (37) 409025, el.p. info@kn.lcn.lt