Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Tautų Sekminės Šiluvoje (2008.05.10)

2008 gegužės 20, 13:12

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija, pasakyta Šiluvoje 2008 m. gegužės 10 d.

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).

Ramybė jums, susirinkusiems į Šiluvą švęsti Tautų Sekminių ir norintiems gauti Šventosios Dvasios dovanų.

Kristaus mokiniai prieš Sekmines meldėsi drauge su Jėzaus motina Marija ir laukė jo pažado išsipildymo. „Apaštalų darbai“ šitaip aprašo įvykusį Šventosios Dvasios išliejimą ant besimeldžiančių apaštalų: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1–4).

Per Sekmines apaštalai buvo pasiųsti skelbti Evangelijos apie prisikėlusįjį Jėzų Kristų ir liudyti pasauliui galingą Dievo Dvasios veikimą. Per pirmąsias Sekmines Šventosios Dvasios dovanų gavo apie tris tūkstančius žmonių. Jie priėmė Dievo žodį, apgailėjo savo kaltes ir buvo pakrikštyti. Per Sekmines gimė Bažnyčia – pirmoji krikščionių bendruomenė.

Ar Lietuva pažino Sekminių stebuklą? Ar kiekvienas iš mūsų asmeniškai jaučiame savyje veikiant Dievo Dvasią? Daugelis mūsų žmonių skęsta depresijoje dėl neišsipildžiusių svajonių. O tos svajonės – tai siekimas gyvenimo, kuriame tekėtų medaus ir pieno upės, bet ne siekis gyventi tarnaujant ir darant gera kitiems. Klaidų keliai niekuomet neatveda į Sekmines, nes daiktų ir malonumų ieškojimas yra mirties kelias. Gaila, kad reklama bei didžioji žiniasklaida tik šį kelią ir reklamuoja garsiai šaukdama: „Pirkite ir būsite laimingi! Viską sau leiskite ir būsite žvaigždės!“

Sekminių stebuklo ypač reikia šeimoms. Šiuo metu Seime yra svarstoma ir netrukus bus priimta Šeimos koncepcija. Tikimės, kad Seimas patvirtins teisingą šeimos sampratą, ir pirmenybė bus teikiama normaliai, santuoka grįstai šeimai. Šia intencija šiandien reikėtų ypač daug melstis. Jeigu turėsime gerų šeimų, jei valstybė tokias šeimas rems, keisis mūsų tautos dvasinis veidas.

Sekminių kelias, kuriuo eiti kviečiamas kiekvienas žmogus, – tai atgailos, atsivertimo ir kasdienės bendrystės su Jėzumi kelias. Tik nesigąsdinkime kieto žodžio „atgaila“. Ji nemažiau svarbi nei operacija, kurios reikia sergant vėžiu. Tuomet saldainiukais nesimaitinama, bet ryžtamasi pačioms sunkiausioms priemonėms, nes žmogui rūpi išgyventi.

Po prisikėlimo pasirodęs Jėzus Kristus davė galią apaštalams atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Būkime atviri: šiandien aplinkui mus tvyranti depresija nėra sunkaus gyvenimo, bet gyvenimo nuodėmėje padarinys. Pasaulyje gyvena milijonai žmonių, kurie dešimtis kartų gyvena skurdžiau už mus ir nemažiau už mus mato juos supantį neteisingumą, bet negeria, nesižudo ir sugeba džiaugtis gyvenimu.

Mums reikia Sekminių. Tai vienintelis kelias, kurio turime ieškoti, o suradę drąsiai juo eiti. Šiuo keliu ėjo visi šventieji. Jų kelias dažnai būdavo nuklotas akmenimis ir erškėčių spygliais, bet tuo keliu jie eidavo nedejuodami, nes juos nešė Dievo Dvasia. Reikia tik leisti Dievo Dvasiai veikti mumyse.

Pirmas žingsnis, kurį privalome žengti, – tai atgailos ir rimtos maldos žingsnis. Kol žmogus mąsto, kad blogyje atras džiaugsmą ir laimę, tol jis yra be vilties. Pasaulio istorijoje dar nebuvo taip, kad savanaudis, tik apie save mąstantis ir neteisybės keliu einantis žmogus būtų buvęs laimingas. Jei panašiai besielgiantis manytų esąs laimingas, jis gyventų iliuzijų pasaulyje, nes tikrai laimei reikia ramybės ir vidinio džiaugsmo. Prisikėlęs ir mokiniams pasirodęs Kristus linkėjo ne pinigų ir ne sveikatos, bet ramybės.

Šiandien net Bažnyčioje pastebimas nesveikas reiškinys, kai siekiama vienybės su Dievu, bet užmirštamas atgailos kelias. Jo nereikia bijoti, nes jis turi šviesiąją pusę. Kiekvienas žmogus, pabandęs rimtai nusigręžti nuo nuodėmių ir jas drąsiai išmetęs iš savo širdies, galėtų paliudyti, kad tikrą džiaugsmą surado būtent atgailos kelyje. Tuomet Dievas Šventoji Dvasia žmogaus širdį pripildo ramybės ir džiaugsmo. Dėkokime Viešpačiui, jeigu esame šį džiaugsmą patyrę, ir neškime jį kitiems.

Po prisikėlimo Kristus siuntė mokinius į pasaulį, kad visos tautos patirtų Dievo Dvasios veikimą ir visi žmonės būtų pilni džiaugsmo ir ramybės. Sekminės kviečia kiekvieną iš mūsų būti ne tik Evangelijos žinios, bet ir tikro džiaugsmo nešėjais savo aplinkoje ir Tėvynėje.