Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

ATSINAUJINIMO diena „Santuoka: ar du taps viena?“ Kaune (2008.10.19)

2008 spalio 15, 13:55

Sausio 19-osios sekmadienį Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje, vyko Atsinaujinimo diena „Santuoka: ar du taps viena?“ Į ją pakvietė „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė ir Lietuvos šeimos centras. Kaip ir reikėjo tikėtis, gausiai dalyvavo šeimos, atvykusios iš įvairių Lietuvos vietų, kai kurios ir su savo atžalomis, taip pat tie, kurie tarnyste Bažnyčioje prisideda prie šeimų stiprinimo, šeimų judėjimų atstovai. Išskirtinai daug šioje Atsinaujinimo dienoje dalyvavo jaunimo, viltingai bylojusio, jog dalis jaunų žmonių Lietuvoje stengiasi atsakingai svarstyti santuokos ir šeimos klausimą savo gyvenime. Tikra šeimų, krikščioniškos bendrystės švente buvusioje Atsinaujinimo dienoje per tūkstantį dalyvių šlovino Viešpatį drauge su įvairaus amžiaus „Gyvųjų akmenų“ giedotojais, klausėsi konferencijų, žiūrėjo spektaklį, dalyvavo, diskutavo ir liudijo darbo grupėse, o pabaigoje džiaugsmingai drauge šventė Eucharistiją.

Pirmąją dienos konferenciją „Vyro ir moters santuoka – šeimos pamatas“ vedė kun. prof. Andrius Narbekovas, jau pačioje jos pradžioje pabrėždamas, jog tada, kai santuokoje sureikšminami dalykai, kurie yra tik svarbūs, prarandama galimybė joje džiaugtis tuo, kas svarbiausia. O svarbiausia – sutuoktinių tikslas vesti vienas kitą ne kankinystės, bet šventumo keliu. Santuokos ir šeimos studijų centro (VDU) direktorius kalbėjo apie itin svarbų žmogaus vientisumo – kūno ir dvasios vienovės – supratimą, kuris ir turėtų būti ikisantuokinio pasirinkimo pagrindas, aptarė pavojus, kurie kyla tobulai įsivaizduojant savo sutuoktinį, o paskui mėginant jį perkurti pagal savo netobulumą. „Santuoka yra vienas kitam savęs dovanojimas ir nieko daugiau,“ – tvirtino kun. A. Narbekovas, pabrėždamas santuokinio pažado neatšaukiamumą („pagimdę“ santuoką savo pažadu sutuoktiniai nebegali jos atsižadėti, kaip ir nebeįmanoma nebebūti savo vaikų tėvais), atvirumą gyvybei, kuri priimama kaip dovana, o ne kaip nelaimė: tik tuomet, pasak prelegento, už namų durų galima rasti tikrą gyvenimą.

Į antrosios konferencijos temą „Ar gali būti kas geriau už krizę?“ dr. Nijolė Liobikienė taip ir atsakė: nieko negali būti geriau nei krizės, jei sutuoktiniai stengiasi jas ne užgniaužti, paskui išlieti pykčiu ir agresija, bet konstruktyviai spręsti drauge, ieškodami ne tik savyje turimų vidinių resursų (jų, deja, dažnai pritrūkstama), bet ir kitų šeimų, bendruomenės pagalbos. Pasak prelegentės, šiandien krizės sprendžiamos savižudybėmis, įvairiomis priklausomybėmis, neištikimybe, skyrybomis, nors jos turėtų būti įveikiamos keliais pozityviais etapais (krizės pripažinimu, visų neigiamų išgyvenimų, kuriuos krizė sukelia, priėmimu bei ryžtu spręsti): taip žmogus įgyja galimybę dvasiškai augti. Dr. N. Liobikienė ypač pabrėžė bendruomenių atvirumą sunkumus išgyvenančioms šeimoms, kiekvieno žmogaus atsakomybę bandant padėti kitam, prašymą Viešpaties laiminti pasiryžimą įveikti krizę, o paskui įsiminti jos suteiktas pamokas.

Pertraukoje tarp konferencijų Raseinių meno mokyklos mokomasis teatras „Svajoklis“ suvaidino miuziklą „Auksinė žuvelė, arba senis ir boba“ (vadovė ir spektaklio režisierė Albina Damašauskienė). Šiltų plojimų pelnė jaunieji aktoriai, išraiškinga ir nuoširdi jų vaidyba, meniškas spektaklio apipavidalinimas ir nesunkiai atpažįstama, neretai tragikomiškai iš šalies atrodanti šeimų gyvenimo kasdienybė, perteikta pasitelkus žinomos pasakos motyvus.

Po pietų vyko 5 darbo grupės atskirose auditorijose, o salėje užtarimo maldą vedė svečiai iš Lenkijos kun. Janas Rezcekas ir ses. Stanislava. Grupėje, pavadintoje „Susitikti santuokoje“, Peter ir Solvei Stohl (Olandija), 28 metus gyvenantys šeimoje ir trejus metus bendradarbiaujantys su Lietuvos šeimos centru, dalijosi patirtimi, liudijo, kaip svarbu vyrui vadovauti savo šeimai su Jėzaus meile, nesiekiančia dominuoti, o moteriai paklusti, ir tai neprieštarauja meilės įsakymui. Atkreiptas dėmesys, kaip svarbu rasti laiko sutuoktiniams dalytis sunkumais, ne ginčytis įrodinėjant savo tiesą, bet spręsti, taip pat darbų verpetuose atrasti laiko bendrauti, mėgautis vienas kitu, drauge papramogauti.

Temą „Kai išsiskyrus tampa dar sunkiau“ gvildenusi Elvyra Kučinskaitė, 8 metus tarnaujanti išsiskyrusiųjų sielovadoje, su asmeniniu skausmu pripažino, jog santuokos subyrėjimas yra tragedija, iš kurios vis dėlto privalu rasti jėgų pakilti, nepamirštant pirmesnio Dievo žmogui skirto pašaukimo – gyventi. Pasak E. Kučinskaitės, santuokos dvasine prasme nutraukti neįmanoma, todėl suardžiusieji tai, kas nėra numatyta pasaulio tvarkoje, susikuria dramą, kurioje vis tiek turi išgyventi. Kaltės jausmą, socialinę atskirtį sukeliančias, žmogaus savivertę pažeidžiančias skyrybas pavadinusi daug sunkesne nei sutuoktinio mirtis trauma išgijimo požiūriu, prelegentė vis dėlto guodė ir stiprino, kalbėdama apie gydančią Jėzaus meilę, apie galimybę ir šioje skaudžioje gyvenimo situacijoje atsidurti ant Atsimanymo kalno, perkeitimo kelyje.

Daugybė klausytojų sulaukė ir grupė, skirta jaunimui „Kad nemylėtume kaip idiotai“ (vedė Ričardas Pagojus), grupė vyrams „Pakalbėkime vyriškai“ (vedė dr. Benas Ulevičius) ir grupė šeimoms „Tiesa apie kontraceptikus“ (vedė dr. Eimantas Švedas).

Įvade į Eucharistijos liturgiją kun. Gintaras Blužas Atsinaujinimo dienos dalyvių, sugrįžusių į salę ir besirengiančių švęsti Eucharistiją, dėmesį atkreipė į svarbų šventimo aspektą: sueina švęsti tie, kurie, tarsi evangelinėje vestuvių puotoje, yra apvilkti vestuviniu – krikšto – drabužiu, susirenka į tam tikrą vietą tam tikru laiku, kad būtų drauge fiziškai (ir amžinybėje pažadėtas buvimas prikeltuose kūnuose), būtų drauge pamaitinti, liktų stiprūs savo kelionėje ir gautų siuntimą, nes žemėje pagal Viešpaties norą turi liepsnoti jo užžiebta ugnis.

Eucharistijos šventimui vadovavo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas. Koncelebravo mons. Arūnas Poniškaitis, kun. Kęstutis Kėvalas, kun. Kęstutis Rugevičius, kun. Gintaras Blužas OFS ir kun. Rimantas Baltrušaitis. Šv. Mišiose melstasi už esamas ir būsimas šeimas, šeimai tarnaujančias bažnytines institucijas ir darbuotojus, dedančius dėl jos pastangas ir valstybiniu lygiu.

Vyskupas J. Ivanauskas savo homilijoje pakvietė plačiau pažvelgti į sekmadienio Evangeliją ir pasvarstyti, ar gyvenime Dievui atiduodama tinkama vieta. Ganytojas priminė Jubiliejaus iškilmėse Šiluvoje kardinolo J. Meisnerio pasakytą homiliją, kurioje atskleista gili krikščioniškojo gyvenimo kelionė, ta darna, kuri gali būti pasiekiama, kai žmogaus tikėjimas esti neatsiejamai susijęs su jo gyvenimu. Vysk. J. Ivanauskas pabrėžė Vyskupų Sinodo dėmesį Dievo žodžio vietai šeimoje, jo svarbai šeimos tėvo ar motinos dvasinėje brandoje. Pasak ganytojo, šiandien visiems krikščionims ir ypač šeimai, gyvenantiems aplinkoje, kultūroje, kur randama labai skvarbių būdų iškreipti pamatines vertybes, kur prarandama ne tik religinė, ir žmogiškoji savimonė, svarbu suprasti krikščioniškas savo šaknis, kovoti už pamatinius savo šeimų akmenis: „žmogui nereikia daug mokslo, kad atpažintų melą, nuodus, kurie nukreipti prieš gyvybę, prieš žmogaus prigimtį.“ Homilijoje pabrėžta, jog malda šiandien apgaubiamos ir tos šeimos, kurios yra suirusios, ir tos, kurios patiria sunkumų, ir tos, kuriose sutuoktiniai dėkoja Dievui už vienas kitą, taip pat sužadėtiniai ir būsimos šeimos, akcentuotas bendruomenių vaidmuo dalijantis tikėjimo, sklindančio iš Dievo Žodžio, patirtimi. Šeimų gyvenimą ganytojas padrąsino šviesiais ir viltingais Šventojo Rašto žodžiais: „Jūs spindite tarsi žvaigždės visatoje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio “ (Fil 2, 15–21), kviesdamas skleisti šią šviesą ir kitiems.

Eucharistijos pabaigoje vysk. J. Ivanauskas palinkėjo kaip mokiniams Emauso kelyje atpažinti Viešpatį ir pakviesti jį į savo gyvenimo kelionę, padėkojo šeimoms, visiems jų nariams, taip pat Lietuvos šeimos centrams, Atsinaujinimo dienos rengėjams už pastangas stiprinant šeimas Lietuvoje ir Bažnyčios vardu suteikė ganytojišką palaiminimą.

Kauno arkivyskupijos informacijos tarnyba, tel. 40 90 25, el.p. info@kn.lcn.lt