Pašaukimų sekmadienį nuo Jėzuitų iki Prisikėlimo šventovių nutiestas viltingas Šviesos kelias (2024 04 21)
Paskelbta: 2024-04-23 06:44:29

Nuotraukos – Ramvydo Romankevičiaus

Balandžio 21-ąją, minint 61-ąją Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną, Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovada pakvietė į renginį „Nuo stogo ant stogo“. Vėjo šėlsmo nepabūgę dalyviai patraukė į Šviesos kelią, kuris nusidriekė nuo Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios iki Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos. Koplyčioje ant bazilikos stogo griausmingai šlovinant Lietuvos jaunimo dienų (LJD) chorui vyko Švč. Sakramento adoracija, o po jos – agapė. Renginio metu apie savo pašaukimo kelionę liudijo kunigas Erastas Murauskas, sesuo Adelė Pilipavičiūtė, Virginija ir Aurimas Valaičiai bei viena iš LJD choro vadovių Živilė Matulevičienė.

Nuo stogo ant stogo

Renginys prieš vidurdienį startavo ant Jėzuitų bažnyčios stogo, nuo kurio atsiveria kerinti Kauno panorama. Ant terasos laukė vaišės, bendravimas ir atsakingojo už pašaukimus Kauno arkivyskupijoje kunigo Liutauro Vilėniškio impulsas.

„Savo buvimu mieste liudysime, kad Kristus prisikėlė. Šviesos kelias – Tiberiados broliams vienuoliams Dievo Dvasios įkvėptas Šviesos kelias, skelbiantis Kristaus Prisikėlimo įvykį. (...) Kiekvienas iš mūsų turi nuostabų pašaukimą, į kurį Dievas kviečia atsiliepti. Tad, ko labiausiai trokšta jūsų širdis?“ – pasvarstyti ragino kun. L. Vilėniškis.

Netrukus dalyviai išėjo į Šviesos kelią, susidedantį iš 14 stočių. Kelių valandų kelionė buvo skirta apmąstyti įvykiams po Jėzaus prisikėlimo. Ištraukas iš Evangelijos ir apmąstymus skaitė 28 savanoriai. Procesija iš Kauno senamiesčio galiausiai nuvinguriavo į Žaliakalnį.

Pašaukimas į vienuolystę: sesuo ADELĖ PILIPAVIČIŪTĖ

Šv. Ignaco Lojolos kolegijos kiemelyje dalyvių laukė sesers Adelės Pilipavičiūtės liudijimas apie pašaukimą į vienuolystę.

Ji prisiminė epizodą iš vieno maldos vakaro, kai į bažnyčią atkeliavo Jaunimo dienų kryžius. Tuomet kunigas paragino susirinkusiuosius nebijoti prieiti prie kryžiaus, prisiliesti, pabūti.

„Priėjau, atsiklaupiau ir klausiu: Dieve, ką man daryti su savo gyvenimu? Širdies bedugnė tiesiog šaukia!“ Tuomet atėjo aiškus suvokimas – vienuolinis gyvenimas. Atsakymas šokiravo. Nupasakosiu, kaip pasijutau: dėliojate tūkstančio detalių dėlionę ir kažkur viena detalė prapuola. Imate visur jos ieškoti. Tąkart per maldą patyriau, lyg pagaliau būčiau suradusi trūkstamą detalę ir įdėjusi į dėlionę. (...) Svarsčiau, kaipgi aš būsiu vienuole? Visiškai neatitinku savo galvoje susikurto vienuolės įvaizdžio: nesu tyli, rami, turiu praeitį su bohemiško gyvenimo prieskoniais. Bet tąkart gavau Dievo pažadą: „Aš esu tavo Dievas, pripildysiu tavo širdį sklidinai“, – apie savo pašaukimą pasakojo ses. A. Pilipavičiūtė.

Netrukus ji pasikalbėjo su pažįstama vienuole, vienerius metus skyrė vienuoliniams gyvenimui „pasimatuoti“, keliui išsiryškinti.

„Svarbu turėti patikimus palydovus, su kuriais galėtum sąžiningai ir atvirai pasikalbėti. (...) Dievo troškimas ir mūsų giliausias Dievo troškimas – sutampa. Svarbu tai atrasti“, – teigė ses. A. Pilipavičiūtė.

Pašaukimas į šeimą: VIRGINIJA ir AURIMAS VALAIČIAI

Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje liudijimą apie gyvenimą santuokoje sakė Virginijos ir Aurimo Valaičių šeima.

 „Anksčiau nesuvokiau, kaip stipriai santuokoje reikalingas dovanojimasis. Ačiū Dievui, išgyvenant sunkumų aplink mus buvo Dievo draugai – bendruomenė. Ji už mus meldėsi, net Mišias Pažaislio vienuolyne užpirkdavo. Santuoka – ilgas ir sudėtingas kelias, norint tapti šventam. Čia patiri ir didelį skausmą, ašarų gėlą. Buvome „sulaužyti“, bet Dievas mus atstatė tarsi laužomą duoną, kad galėtume dalytis vienas su kitu ir su aplinkiniais. (...) Santuokos pradžioje lydėjęs įsimylėjimas praėjo, dabar gimsta meilė. Tai – visai kitas dalykas. Daug stipresnis, gilesnis. Niekada Virginijos taip nemylėjau, kaip dabar, po šių 10 metų“, – sakė A. Valaitis.

Jo žmona Virginija atviravo, kad Dievas ir toliau siunčia išbandymų. Tam yra svarbi priežastis.

„Jis pavertė mūsų šeimą komanda. Kad galėtume išspręsti sunkumus, Dievas atgręžė mus vienas į kitą. Auginame du vaikus, būna iššūkių, bet ačiū Dievui, kad mus visada išveda iš sunkumų. Žvelgdama į Aurimą matau jo nuolatinį atsivertimo procesą. Dar niekada nesijaučiau taip mylima, kaip po dešimties metų kartu. Šlovė Viešpačiui!“ – kalbėjo V. Valaitienė.

Pašaukimas į kunigystę: kunigas ERASTAS MURAUSKAS

Skulptūrų skverelyje prie Kauno menininkų namų apie pašaukimą į kunigystę kalbėjo kunigas Erastas Murauskas. Jam didelę įtaką padarė tėvas Stanislovas OFM Cap. Šalia Paberžės gyveno būsimo kunigo teta, pas kurią į svečius karts nuo karto užsukdavo tėvas Stanislovas.

Po kurio laiko jis nuvyko „pasibandyti“ į Kunigų seminariją: pusę dienos dirbo biure, o kitą pusę – dalyvaudavo seminarijos užsiėmimuose. Troškimas dar sustiprėjo, tad įstojo studijuoti.

„Penktame kurse gavau kalėdinę dovaną – visišką pasitikėjimą Dievu. Atėjo vidinė ramybė, žinojimas, kad Jis mato ir viską sutvarkys. (...) Būti „fūristu“, treneriu, o gal stoti į vienuolyną? Dievas klausia, koks TAVO troškimas, kokia svajonė. Ką daryti ieškant savo pašaukimo? Melstis! Ar meldžiatės už savo būsimą vyrą / žmoną? Ne? Tai ką sau galvojate?! „Iš lempos“ rinksitės?! Kai pavedi šį klausimą Dievui, Jis iš tiesų suranda žmogų, su kuriuo rezonuosi. Pašaukimą reikia išmelsti“, – akcentavo kun. E. Murauskas.

„Sėdim, pietaujam su t. Stanislovu, ir sakau jam: „Man tokia kvaila mintis atėjo į galvą – tapti kunigu. Kaip šios minties atsikratyti?!“ T. Stanislovas atsakė, kad pats tokios nesąmonės tikrai nesugalvosi. Jei Dievas tai organizuoja – tai Jis ir pasirūpins“, – svarbų pokalbį mena kun. E. Murauskas.

Pašaukimas į šventumą: ŽIVILĖ MATULEVIČIENĖ

Koplyčioje ant Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos mokymą apie šventumą sakė Lietuvos jaunimo dienų choro viena iš vadovių Živilė Matulevičienė. Ji akcentavo, kad pašaukimas – jaunystės laikotarpio klausimas, tad nederėtų uždelsti. Jos teigimu, pašaukimas moko bendradarbiauti su Dievu.

„Visi mes esame sukurti iš tos pačios Dievo meilės, tai mus sujungia. Turime bendrą pašaukimą – kelią į šventumą. Dievo ir vieni kitų padedami – drąsiai ženkime šiuo keliu!“ – ragino Ž. Matulevičienė.

Šviesos kelias, Švč. Sakramento adoracija, galingas Lietuvos jaunimo dienų choro šlovinimas išties priartino prie dangaus! Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!

Skirmantė Javaitytė

Ganytojo žodis

Kaip svarbu vėl naujai išgirsti nuostabią Kristaus PRISIKĖLIMO žinią ir švęsti drauge Velykų džiaugsmą! Dievo gailestingumas buvo parodytas mums, žemės keleiviams, kad pradžiugtų mūsų širdys, kad sustiprėtų mūsų viltis, apie kurią Tikėjimo išpažinime sakoma: „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune