Naujai įšventinti Lietuvos vyskupai dalyvavo vyskupų kursuose Romoje (2018 09 05–13)
Paskelbta: 2018-10-08 10:47:38

Rugsėjo 5–13 dieną Kristaus legionierių tarptautinėje kolegijoje (Athenaeum pontificium Regina apostolorum) vyko kasmet rugsėjo pradžioje Romoje rengiami naujai įšventintų vyskupų kursai. Juose drauge su 144 vyskupais, įšventintais per pastaruosius metus, dalyvavo ir du vyskupai iš Lietuvos: Vilniaus arkivyskupo pagalbininkas vyskupas Darius Trijonis ir Kauno arkivyskupo generalvikaras vyskupas Algirdas Jurevičius. Kursus organizavo Vyskupų ir Rytų Bažnyčių kongregacijos. Atskiri kursai vyko misijų kraštų vyskupams. Šiuos kursus organizavo Tautų evangelizavimo kongregacija, dalyvavo 81 vyskupas iš misijų kraštų.

Pagrindinė kursų tema – „Evangelijos džiaugsmo tarnai“ – buvo paremta popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium mintimis. Visos dienos buvo pripildytos bendros maldos: Eucharistijos šventimo, adoracijos, Valandų liturgijos, Rožinio... Mokymuose priešpiet buvo skaitomi dienos temą atspindintys pagrindiniai pranešimai, o vėliau nemažai laiko skiriama vadinamajam broliškam dialogui, kai klausytojai galėjo pateikti pranešėjams klausimų. Po pietų vyko apmąstymai ir darbas mažose grupėse. Pasidalijimuose kilusios svarbiausios mintys dienos pabaigoje buvo pristatomos visiems kursų dalyviams.

„Vyskupo tarnystė misionieriškoje Bažnyčios transformacijoje“ – šią rugsėjo 6 d. temą plėtojęs arkivysk. Victoras Manuelis Fernandezas (Argentina) daug dėmesio skyrė ganytojų artumo žmonėms temai. Pasitaiko, kad ganytojai slepiasi už struktūrų, susitikimų, iš kurių gausos kyla pervargimas. Tuomet trūksta laiko žmonėms, neturintiems iš tikėjimo kylančio džiaugsmo ir paguodos. Juk Jėzus praliejo kraują už kiekvieną žmogų, todėl kiekvienas jam brangus. Dievas duoda Bažnyčiai charizmų, kurios dažnai būna nekontroliuojamos, kartais net nepatogios, bet tai – Dievo dovanos. Būti tikinčiam reiškia priimti ne mokymą ar naujas žinias, bet naują gyvenimą. Prelegentas pabrėžė pirminį džiaugsmingai vykdomą skelbimą (kerigmą), kviečiantį žengti toliau į Bažnyčios bendrystę. Savaime suprantama, kad buvo keliama ir „nepatogių“ klausimų – kaip vyskupui „išeiti“, kai yra tiek daug pareigų, kurias reikia atlikti, o žmonėms laiko beveik nelieka. Tarp dvasininkų pastebima tendencija tapti biurokratais.

Kartais pasauliečiai turi daugiau misionieriškos patirties, negu jų ganytojai. Tad būtina pasitelkti į pagalbą ir pasauliečius, tačiau čia netrūksta ir sunkumų, kunigai nėra pasirengę su jais dalyti atsakomybe. Būtina įsisąmoninti, kad turime kalbėti ne tiek apie kunigus, kiek apie pasauliečius, nes pamatinis sakramentas Bažnyčioje – Krikštas. Daugelį metų kunigai buvo formuojami būti „instituciniai“, vykdantys tam tikras sielovadines funkcijas. Besikeičianti visuomenė tampa iššūkiu Bažnyčiai įveikti savo sustabarėjimą ir leistis į naujas tikėjimo skelbimo paieškas.

Diskusijų grupelėse buvo aptartas tikėjimo džiaugsmo perdavimas. Su užuojauta žvelgėme į vyskupus iš JAV, kur pastaruoju metu kilo didžiulė pasipiktinimo banga dėl Bažnyčios tarnų praeityje vykdytų nusikaltimų prieš nepilnamečius. Sutikti būti vyskupu reikia daug drąsos, nes visuomenės nuomonė yra kurstoma prieš visai su tuo nesusijusius ir dėl to nekaltus žmones.

Rugsėjo 7 d. buvo gilinamasi į temą „Evangelijos skelbėjai“. Pagrindiniai dienos pranešėjai kardinolai Sergio da Rocha (Brazilija), Kurtas Kochas (Vatikanas), Blaseʼas Cupichas (JAV) ir t. Antonio Spadaro SJ kalbėjo apie Evangelijos skelbimo sunkumus pliuralistinėje visuomenėje. Pliuralizmas proteguoja skirtumus ir nekenčia vienybės, kurią pristato kaip „totalitarizmą“. Bažnyčia nepripažįsta ir nesiekia „uniformizmo“, bet žino, kad vienybė galima  ir skirtingumuose.

Daug dėmesio buvo skiriama kunigų kaip Evangelijos skelbėjų temai raginant labiau rūpintis žmogiškuoju seminaristų ugdymu, kad jie išmoktų būti socialūs, nebijotų leistis į įvairias diskusijas, ieškotų bendrystės, nes vienišas kunigas yra kenčiantis kunigas. Jei Bažnyčioje kyla skandalų,  tegu žurnalistai daro savo darbą, o mes turime užsiimti savo „darbu“ – skelbti Evangeliją. Jei dvasininkai tinkamai neatlieka savo „darbo“, tuomet žurnalistai turi darbo, kurį entuziastingai atlieka.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo dieną (rugsėjo 8 d.) vyskupai vyko į Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką (Maria Maggiore) švęsti Eucharistijos. Homilijoje kard. Angelo De Donatis priminė, jog Mergelė Marija yra vartai, per kuriuos į istoriją įžengė Kristus; ji kviečia per ją eiti link kitų žmonių nešant jiems Kristų. Kardinolas palinkėjo, kad Mergelės Marijos lydimi taptume taip panašūs į Kristų, kad apie mus taip pat pasakytų, kaip Liono advokatas pasakė apie Arso kleboną šv. Joną Mariją Vianėjų: „Mačiau Dievą žmoguje!“

Iš pamaldų grįžusius vyskupus pasitiko sunki tema apie dvasines seksualinio išnaudojimo žaizdas, kurią pristatė t. Hansas Zollneris SJ: „Ateinate į Bažnyčią vykdyti vyskupo tarnystės sunkiu laiku. Manote, kad ateinate į Bažnyčią, kokios Kristus nori, o pasirodo, kad atrandate Bažnyčią tokią, kokios Kristus nenori!“ Prelegentas kalbėjo apie vaikų seksualinio išnaudojimo priežastis, visų pirma įvardydamas piktnaudžiavimą autoritetu, valdžia, ekonominėmis gėrybėmis... Vaikai pasitiki dvasininkais, kurie jiems atstovauja Dievą, todėl dvasininkas, atlikęs prieš nepilnametį nusikalstamą veiksmą, pasėja jo širdyje didžiulį nepasitikėjimą žmonėmis ir ypač pakenkia jaunuolio tikėjimui. Bažnyčia, skelbdama visišką tokių piktnaudžiavimų netoleravimą, turi tapti pati saugiausia vieta visiems.

Kun. Amedeo Cencini FDCC kalbėjo apie kunigų sielovadinius santykius ir emocinę-dvasinę pusiausvyrą. Jis iškėlė neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbto dokumento apie šventumą – apaštališkojo paraginimo Gaudete et Exsultate – reikšmę. Gražiausias Bažnyčios veidas yra jos šventumas, kuriuo ji kviečia žmones į Dievo karalystę.

Rugsėjo 9-osios, Viešpaties dienos, rytą buvo švenčiamos šv. Mišios ir organizuota ekskursija su gidais į Vatikaną aplankant Siksto koplyčią bei kitas įžymias vietas.

Rugsėjo 10 d. buvo gvildenama tema „Socialinė Evangelijos dimensija“. Pagrindinis dienos pranešėjas kard. Gregorio Rosa Chávezas (San Salvadoras), buvęs artimas pal. Óscaro Romero bendradarbis, išsamiai pasakojo apie palaimintąjį, nes Vatikane vyko pasirengimas jo kanonizacijos iškilmėms. Kristaus žaizdų palietimas – tai Bažnyčios prisilietimas prie vargšų, nes esame Kristaus kūnas. Ó. Romero požiūris į vargšus ir teisingumo troškimą tarsi išpildo popiežiaus Pranciškaus mokymą. Atsakydamas į klausimą, kokias pal. Ó. Romero savybes galėtų turėti šiandienos vyskupas, prelegentas minėjo du dalykus: a) bendrystę su Dievu; b) pasiją – aistrą Dievo karalystei, t. y. savęs klausti, ką galėtų padaryti dėl Dievo karalystės. Dievo Žodis – Logos sukuria komunikaciją – dialogos, todėl būtina eiti ir kalbėtis su paprastais žmonėmis, per kuriuos Dievas duoda kryptį ir visai Bažnyčiai.

Į vakarinę maldą ir stalo bendrystę atvyko didžiulė grupė naujai misijų kraštams paskirtų vyskupų, kuriems tuo pat metu vyko atskiri formacijos kursai. Po vakarienės dalijosi skirtingų regionų – Afrikos, Tolimųjų Rytų bei Lotynų Amerikos – atstovai.

Rugsėjo 11 d. kursų dalyviai gilinosi į temą „Socialinio dialogo indėlis į taikų sambūvį“. Ją pristatė Tarpreliginio dialogo tarybos bei popiežiškosios Kultūros tarybos darbuotojai. Pradžioje buvo cituojamos anglų rašytojo Gilberto K. Chestertono mintys apie skirtumą tarp Rytų religijų ir krikščionybės. Anot rašytojo, Rytų religijų šventieji į pasaulį žvelgia užmerktomis akimis, o krikščionių šventieji stebi realybę ir į ją atitinkamai reaguoja.

Kalbėtojai pristatė įvairius sekuliarumo aspektus, nes sekuliarizmas yra ne priešingumas religijai, bet siekis nustumti religinius bei etinius dalykus į privačią sferą. Vis dėlto ir sekuliarioje visuomenėje pastebimas didžiulis susidomėjimas sakraliais dalykais. Krikščionys nebėga nuo pasaulio, bet siekia rasti bendrą kalbą su įvairių kultūrų ir pažiūrų žmonėmis. „Kad ir kas būtų tavo kaimynas, jis yra žmonių giminės atstovas, todėl gali rasti bendrą kalbą, nors jo nuomonė būtų priešinga tavo nuomonei“, – sakė prelegentai. Vysk. Josephas de Marzas-Noblatas (Prancūzija) palietė kanoninius vyskupijos vadybos aspektus ir susilaukė nemažai klausimų dėl įvairių teisinių Bažnyčios ir valstybės santykių aspektų.

„Dvasios sklidini evangelizuotojai“ – ši tema buvo priešpaskutinė gvildenama vyskupų kursuose. Ją plėtojo t. François Marie Lèthel OCD, geras šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dvasingumo žinovas. Pateikdamas pavyzdžių iš šv. Teresėlės gyvenimo jis išryškino misionieriško užmojo dvasinę motyvaciją. Tikroji Bažnyčios reforma ir atsinaujinimas prasideda nuo meilės. Tai intuityviai jautė šv. Teresėlė, o Vatikano II Susirinkimas tai priėmė iškeldamas visuotinį pakrikštytųjų pašaukimą į šventumą.

Popietiniu metu vyko Švč. Sakramento adoracija ir buvo suteikta galimybė priimti Atgailos sakramentą. Tai, kas buvo dėstoma teoriškai, įgyvendinta praktiškai. Dvasinės atgaivos ir atsinaujinimo popietę vainikavo nuostabi šventė. Jaunieji Kristaus legionieriai – seminaristai grodami bei dainuodami pademonstravo savo talentus. Juk ir gailestingasis tėvas sūnui palaidūnui iškėlė pokylį su dainomis ir muzika (plg. Lk 15, 25).

Rugsėjo 13 d. naujieji vyskupai vyko į Šv. Petro baziliką. Šv. Mišioms vadovavo Dvasininkų kongregacijos prefektas kard. Marcas Quelletas. Po Mišių su vyskupais susitikęs popiežius Pranciškus savo kalboje drąsino nebijoti Bažnyčios žaizdų, nes tai – paties Kristaus kūno žaizdos, prie kurių reikia prisiliesti, sužadinti savo tikėjimą ir jas gydyti. Po susitikimo išsirikiavo ilga vyskupų eilė, o popiežius kiekvieną iš jų apdovanojo rankos paspaudimu, plačia šypsena ir Rožinio vėriniu.

Paprastai po įvairių kursų įteikiamas baigimo pažymėjimas, o popiežius davė maldos ginklą. Tai ženklas būsimiems ganytojams, jog vyskupo tarnystėje stiprins ir guos ne diplomai ar kvalifikacijos pažymėjimai, bet malda.
 

Kauno arkivyskupo generalvikaras vyskupas Algirdas JUREVIČIUS

 

Ganytojo žodis

„KRISTUS JĖZUS – mūsų viltis.“ Šia žinia norime gyventi, ja norime dalintis su visais. Jūsų apsilankymas skatins mus, Lietuvos katalikus, drąsiai skleisti Evangelijos šviesą, rūpintis šeimomis, prabilti į jaunimo širdis, būti arti visų, kurie ieško ne vien duonos, bet ir teisingumo bei vilties.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
Padėkos žodis popiežiui Pranciškui Kauno Santakoje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune