Vyskupo Algirdo Jurevičiaus homilija Šv. Stepono ir Kristaus Prisikėlimo bazilikos konsekracijos 15-ųjų metinių minėjime (2019 12 26)
Paskelbta: 2019-12-26 13:13:12

Nuotrauka – Kristaus Prisikėlimo parapijos

Kristaus kariai ir sekėjai

 „Vakar šventėme laikinąjį amžinojo mūsų Karaliaus gimimą, o šiandien švenčiame pergalingą jo kario kančią. Vakar mūsų Karalius, apsigaubęs kūno drabužiu, išėjo iš mergeliškų įsčių menės ir teikėsi aplankyti pasaulį; o šiandien, palikęs kūno padangtę, jo karys nugalėtojas iškeliavo į dangų“ – tokiais žodžiais šv. Fulgencijus, gyvenęs šeštajame amžiuje, apibūdina Jėzaus Kristaus gimimą ir šv. Stepono kankinystę: Karalius ir Jo karys.

Žvelgiant pasaulio akimis, Steponas pralaimėjo, nes prarado gyvybę. Tikriausiai buvo dar jaunas žmogus, galėjo daug gero padaryti dėl Bažnyčios, tačiau Viešpats jam dovanojo kankinystę. Sakau dovanojo, nes ankstyvojoje krikščionybėje kankinystė buvo priimama kaip malonė, kurios negali būti specialiai siekiama ar jos ieškoma, bet priimama su dėkingumu kaip ypatinga Dievo dovana.

Šventasis Steponas pasirinko sekti Kristumi ir į Viešpaties rankas atidavė savo gyvenimą. Negalvokime, kad Kristaus sekėjui garantuotai viskas puikiai klostysis. Sekti Kristumi reiškia išgyventi ne tik tas akimirkas, kai minios žavisi ir pritaria. Sekti Kristumi reiškia patirti priešiškumą ir stoti kartu su Kristumi į Kryžiaus kelią, girdėti įžeidžiančius balsus ir raginimą išsižadėti tikėjimo. Kaip tuomet jaustis? Kur rasti jėgų atsispirti persekiotojų klastai?

„Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 55). Žvilgsnis į dangų ir Jėzaus regėjimas padėjo šv. Steponui išlikti tvirtam išbandymo metu ir atiduoti savo gyvenimą.

„Viešpatie, į tavo rankas pavedu savo gyvybę“ – tokia kiekvieno tikėjimo liudytojo laikysena: visiškai pavesti save Dievui, pasitikėti ir laukti pagalbos tik iš Jo. Anot Evangelijos, „nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti“ (Mt 10, 19).

Nors šiandien pasaulyje netrūksta kraštų, kuriuose krikščionys vis dar yra persekiojami, tačiau mes keliame klausimą: kaip savo aplinkoje galėtume būti geresni Kristaus liudytojai ir nebijotume kiekvienam įtikinamai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį? (plg. 1 Pt 3, 15).

Štai neseniai turėjome Ypatingąjį Misijų mėnesį, kuriame atnaujinome misijinį įsipareigojimą skelbti ir nešti pasauliui mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus žinią. Anot popiežiaus Pranciškaus, „tai įgaliojimas, kuris mus tiesiogiai liečia: aš visuomet esu misija; tu visuomet esi misija; kiekvienas pakrikštytasis ir pakrikštytoji yra misija. Kuris myli, leidžiasi į kelią, yra raginamas išeiti iš savo ribotumo, yra traukiamas ir traukia, dovanoja save kitam ir užmezga gyvybę teikiančius santykius. Nė vienas nėra nenaudingas ar nesvarbus Dievo meilei. Kiekvienas iš mūsų esame misija pasaulyje, nes esame Dievo meilės vaisius“(Popiežius Pranciškus Pasaulinės misijų dienos proga 2019 m. spalio 20 d.).

Ypatingasis Misijų mėnuo pasibaigė, bet Kristaus patikėta misija tęsiasi, nes esame pakrikštyti ir siunčiami. O kaip mums sekasi būti misionieriais savo aplinkoje? Kaip sekasi tarnauti žodžiais ir darbais? Juk ir šv. Steponas nepradėjo didžių Dievo darbų nuo pompastiškų ir įspūdingų pamokslų, bet jis buvo diakonas, kuris visų pirma pradėjo savo krikščioniškąjį liudijimą nuo tarnavimo prie stalų. Steponui buvo brangūs tie žmonės, kurie kenčia nepriteklių ir dėl to atsidūrė visuomenės paribyje.

Štai šiemet Kūčių dieną kartu su kardinolu Sigitu bei monsinjoru Vytautu laužėme kalėdaitį Carito valgykloje su varge gyvenančiais žmonėmis. Kristaus Prisikėlimo parapijoje esanti Carito valgykla teikia pagalbą ir viltį to stokojantiems. Dėkoju visiems, kurie tuo rūpinasi ir visokeriopai stengiasi sumažinti socialinę atskirtį. Simboliška, kad šios bazilikos konsekravimo metines švenčiame Šventojo Stepono dieną, kuris taip pat buvo aktyvus patarnautojas – diakonas savo bendruomenės vargšų valgykloje.

Viena istorija pasakoja apie žmogų, kuris savo gyvenime vengė bet kokio blogo darbo, bet taip pat nepadarė ir nieko gero. Toks nuėjęs į Dievo teismą didžiavosi tuo, kad jo rankos švarios. Tuomet jis išgirdo atsakymą: „Na ir kas, kad rankos švarios, bet jos tuščios...“ O ką tu padarei gero? Ar žinai, kad tikėjimas, jei neturi darbų, yra savyje miręs (plg. Jok 2, 17)?

O jei mūsų krašte vėl prasidėtų tikinčiųjų persekiojimai ir dėl tikėjimo tektų stoti į teismą, pagalvokime apie tai, ar teisėjas ras pakankamai įrodymų mus nuteisti dėl to, kad esame Kristaus sekėjai?

Brangieji,

Šios bazilikos titulas, taip pat ir jos istorija skelbia Kristaus pergalę prieš bet kokį blogį. Liudykime tai tikėjimo darbais, nes juk esame prisikėlimo žmonės. Amen.

Ganytojo žodis

Bažnyčia kaip visuotinis Dievo meilės sakramentas pasauliui tęsia Jėzaus misiją istorijoje ir siunčia mus visur, kad per mūsų tikėjimo liudijimą ir Evangelijos skelbimą Dievas galėtų ir toliau rodyti savo meilę, paliesti ir perkeisti širdis, protus, kūnus, visuomenes ir kultūras kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku.

Iš popiežiaus Pranciškaus Žinios Misijų sekmadieniui

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune