Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija arkikatedroje (2012 03 19)
Paskelbta: 2012-03-22 16:25:51

 Teisusis Juozapas


Pasakyta Kauno arkikatedroje 2012 m. kovo 19 dieną minint šv. Juozapą ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metį

Kovo 19-ąją dieną pagerbiame vieną iškiliausių šventųjų, kuriam buvo lemta tapti paties Viešpaties Jėzaus Kristaus globėju. Tai šv. Juozapas.

Apie vienus šventuosius turime ganėtinai žinių iš Šventojo Rašto, apie kitus – iš istorijos, o apie šv. Juozapą jų labai mažai. Šv. Juozapas pasirodė istorijos scenoje kaip Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas. Įdomu, kad Šventajam Rašte nerasime nė vieno jo pasakyto žodžio.

Pirmą kartą išvystame Juozapą sumišusį. Marija, su kuria buvo susižadėjęs, kurią nuoširdžiai mylėjo, bet kartu dar negyveno, buvo nėščia. Juozapui tai buvo labai skaudus patyrimas. Jis jautėsi neramus ir svarstė, kaip turėtų pasielgti.
Šventasis Raštas trumpai nusako, ką Juozapas sugalvojo: „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19). Jis nepriekaištavo Marijai, nepaskelbė, kad ji esanti jam neištikima, bet nutarė tyliai pasitraukti.

Tą sunkią valandą įsikišo dangaus angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21).

Šventajame Rašte vaizduojama, kaip Juozapas globojo Mariją ir Jėzų Betliejuje, kaip gelbėjo Kūdikį nuo Erodo pykčio ir kaip tris dienas ieškojo pasimetusio vaikelio Jėzaus. Paskui – tyla. Juozapas įvykdo globėjo pareigą ir tyliai pasitraukia iš istorijos scenos. Tradicija yra palikusi pasakojimą, kad jis numiręs ant Jėzaus rankų.

Dabar grįžkime į artimesnę tikrovę. Lygiai prieš 40 metų šv. Juozapas tapo kito kūdikio globėju. 1972 m. kovo 19 d., pažymėtą šv. Juozapo vardu, gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Istorijos scenoje Kronika taip pat pasirodė labai tyliai, bet turėjo didelę užduotį – ginti Bažnyčią nuo XX a. erodų, kurie planavo, kad iš jos liktų, kaip jie sakė, tik „roški da noški“. Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius savo dienoraštyje aprašo susitikimą su Kulto įgaliotiniu Broniumi Pušiniu, kuris tiksliai nusakė Bažnyčios lemtį – iš jos liksią tik „ragučiai ir nagučiai“.

Kompartija nuosekliai vykdė Bažnyčios fizinio naikinimo politiką. Per tris šimtus kunigų išvažiavo Gulago keliais, o drauge su jais – ir vyskupai. Likę laisvėje turėjo teisę tik tyliai melstis ir laidoti gyvąją Bažnyčią. Religinės minties sklaidai buvo pastatytos, atrodytų, nenugalimos kliūtys. Jokios religinės spaudos, jokių knygų, jokių katekizmų, net maldaknygių. Sovietinė valdžia paruošė visas sąlygas Bažnyčiai tyliai numirti.

Prieš 40 metų gimusi ir šv. Juozapo globojama Kronika per 17 metų skelbė pasauliui tuo metu pačią reikalingiausią žinią – komunistai nori palaidoti Bažnyčią ir šitai daro, naudodami prievartą ir melą.

Pati pirmoji sovietinės valdžios reakcija į Kronikos pasirodymą buvo išties erodiška – nužudyti garsiai pasauliui apie daromus nusikaltimus kalbantį „kūdikį“. Šiam tikslui buvo pajungtos represinės struktūros, prokuratūra ir teismai. Daugybė informatorių ir operatyvinių KGB darbuotojų gaudė kiekvieną garsą, galėjusį išduoti Kronikos egzistavimą bei veiklą.

Dabar jau viskas likę praeityje. Galime tik analizuoti, kodėl Kronika nežuvo per 17 metų, kai visą tą laiką jai ant kulnų lipo Dzeržinskio auklėtiniai. Jie vieną po kito siuntė į kalėjimus ir Sibirą Kronikos darbininkus, bet ji ir toliau ėjo. 1987 metais jiems net pasisekė paimti visą ranka perrašytą Kronikos numerį, bet ir tada ji nežuvo.

Šiandien Bažnyčią uoliausiai siekia palaidoti ne buvusieji komunizmo statytojai, jie vadinami kitokiais vardais. Kristaus Bažnyčia antikristinės dvasios žmonėms buvo ir bus kliuvinys, kurį norės pašalinti iš kelio. Jie tai darys, prisidengdami pačiais gražiausiais šūkiais. Juk ir tuomet, kai buvo sukurtas Gulago pragaras, žmonės buvo siunčiami net į mirtį šviesios ateities vardu. Mūsų, į Dievą tikinčiųjų, pareiga – elgtis taip, kaip šv. Juozapas, – globoti Kristų, esantį gyvą Bažnyčioje ir kiekvieno mūsų širdyje.

 

Ganytojo žodis

Dievas nori stabdyti žmogų nuo blogo kelio, padėti jam, išgelbėti jį. DIEVUI irgi ADVENTAS – Jo širdis laukia žmogaus atsivertimo. Adventas – tai aktyvaus troškimo ir širdies karščio metas. TAISYKIME VIEŠPAČIUI KELIĄ... TIESINKIME JAM TAKUS...

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune