Archyvo įrašas

Homilijos ir pamokslai
Arkivyskupija
Vysk. Jonas IVANAUSKAS
Kristaus pergalė – mūsų vilties ir drąsos šaltinis
2011-09-09
Šiluva
Homilija pasakyta Šiluvoje 2011 m. rugsėjo 9 d., švenčiant Krikščioniškų bendruomenių dieną
Susiję:

Kristaus pergalė – mūsų vilties ir drąsos šaltinis

Homilija švenčiant Šiluvoje Krikščioniškų bendruomenių dieną,
2011 m. rugsėjo 9 d.

Tiesos Dvasia toliau liudys apie mane, –
sako Viešpats. –
Ir jūs liudysite.

Būdamas religinė būtybė iš prigimties, žmogus visada yra palinkęs į Dievą. Kai Dievo nejaučia arba jį ignoruoja, vidinė tuštuma, skausmas ir gyvenimo beprasmybė liudija žmogui nepaneigiamą priklausomybę nuo Dievo.
Ryšys su Dievu neįkainojamai svarbus. Jį nutiesia pats Dievas, savo meile kviesdamas atsiliepti, atleisdamas nuodėmes, suteikdamas prasmę ir amžinojo gyvenimo viltį.

Dievo artumas suartina su kitais žmonėmis ir suburia į bendruomenę, vieną Dievo vaikų šeimą – Bažnyčią. Kristaus suvienyti, jo pavyzdžio ir žodžių pamokyti, esame vieni kitiems labai brangūs ir svarbūs. Esame reikalingi vieni kitų, krikščioniško gyvenimo liudijimo, tikėjimo ir vilties sustiprinimo, artimo meilės pasitarnavimo, evangelinio džiaugsmo ir drąsos.

Tačiau žmogus yra sužeistas nuodėmės, kuri įvairiais būdais, visais laikais stengiasi atskirti nuo Dievo, sukurti nuodėmės struktūras, apsunkinti gyvenimą, jį sujaukti, sugadinti, padaryti beprasmį. Kad Dievo malonei ir gailestingumui būtų sunku gydyti šią žaizdą, ją stengiamasi draskyti baime ir nerimu. Žmogus bijo dėl ateities, dėl mirties arba paprasčiausiai dėl rytojaus. Keletą tokių mūsų baimių kartą išvardijo pats Jėzus: ką valgysime? ką gersime? kuo vilkėsime?

Dabartiniame sudėtingame mūsų pasaulyje žmogus patiria labai radikalią baimės formą – nerimą dėl pačios egzistencijos. Šitas pasaulis atrodo priešiškas ir grėsmingas, gebantis sutriuškinti žmogų savo kataklizmais, ekonomikos nestabilumu, savo didybe ir progresu. Tai nuodėmės ir žmogiško blogio atspindys, užnuodytu šešėliu krintantis ant kūrinijos ir jai suteikiantis nedraugišką išvaizdą. Tai nuodėmė, apie kurią Laiške romiečiams kalbėjo apaštalas Paulius, prasidėjusi su Adomo nupuolimu ir kaip sniego griūtis nusiritusi tolyn, nulemdama dabartinę mūsų pasaulio padėtį. Žemė daugiau nebesišypso – ji į žmogaus prašymus atsako dejonėmis ir spygliais.
Į šį nerimą, kurį jaučiame esant taip arti mūsų, Evangelija atsako kaip balzamas švelniais Jėzaus žodžiais: „Nebijokite!“ Tai tarsi Dievo meilės ir gailestingumo priedainis, kartkartėmis nuskambantis Jėzaus kalbose. Prieš apmąstydami šiuos Jėzaus žodžius, pirmiausia į juos įsiklausykime, juos priimkime, leiskime jiems užplūsti mus taip, kad galėtume pajusti jų saldumą. Nebijokite!

Šis Kristaus padrąsinimas yra tikra atgaiva. Jis mums, krikščionims, visuomet yra svarbus ir reikalingas. Šiuos žodžius dažnai, įvairiomis aplinkybėmis, stiprindamas tikėjimą ir pasitikėjimą Kristumi, primindavo palaimintasis Jonas Paulius II. Atsiliepdama į šiuos drąsinančius Jėzaus žodžius, Visuotinė Bažnyčia maldos žodžiais atsako: Jėzau, pasitikiu Tavimi! Visa Evangelija, visas Senasis Testamentas yra pilnas to gaivumo.

Dievas, kviesdamas Abramą išeiti iš savo žemės į nepažįstamą kraštą, ragina jį nebijoti. Pranašams jis sako: nebijokite, aš esu su jumis. Mergelei Marijai taria: nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą. Siųsdamas apaštalus į pasaulį, juos drąsina: nebijokite, aš pasilieku su jumis iki laikų pabaigos. Visus savo mokinius jis ramina: nebijok, mažoji kaimene (plg. Lk 12, 32).

Nebijokite, sako jis, tų, kurie žudo kūną: juk niekas pasaulyje, išskyrus jus pačius, negali nužudyti jūsų sielos.
Nebijokite! Net žvirblis nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios, o jūs juk esate daug vertesni už juos. Jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti...

Dievo tėviškumo ir gyvenimo po mirties apreiškimas palaiko Jėzaus kvietimą nebijoti. Visos baimės netenka pagrindo, Jėzui nusakius ir atskleidus žmogaus gyvenimo planą – patį tikriausią ir asmeniškiausią, kuriame niekas negali žmogui pakenkti, netgi tas, kuris jį nužudo. „Jūs galite mus nužudyti, bet negalite mums pakenkti“, – kreipdamasis į persekiotojus, pasakė kankinys šventasis Justinas pirmosiomis Kristaus bendruomenės gyvavimo dienomis (I Apol, 1, 2).

Štai ir pirmasis svarus Jėzaus kvietimo nebijoti motyvas – galutinė pergalė, kurios niekas iš mūsų negali atimti: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ Tačiau Jėzus Evangelijoje nurodė dar vieną, daug svaresnį motyvą baimei nugalėti: „Nebijokite, pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį.“ Jis jau nugalėjo pasaulį – ši jo pergalė suteikia mums vilties, kad mes taip pat laimėsime. Jėzus šitą pilną priešiškumo ir nuodėmės pasaulį jau nugalėjo. Pasiklausykime, ką apie šią pergalę kalba šventasis Paulius: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (1 Kor 15, 55–57).

Visų žmogiškų baimių priežastis yra aiški: tai mirtis – nuodėmės vaisius. Iš begalinės meilės ir gailestingumo, Jėzus ją nugalėjo, atsilygindamas už nuodėmę – viso pasaulio nuodėmę. Jis nugalėjo mirtį, pats patirdamas visą jos klaikumą ir išgerdamas visus jos geluonies nuodus. Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra mūsų pergalės garantas, mūsų vilties ir drąsos šaltinis: „Jei Dievas už mus (o jis – prisikėlęs Kristus – iš tikro yra už mus), tai kas gi prieš mus?! … Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 31–37). Vargas, priespauda, persekiojimas ir badas – Šventajame Rašte paminimos pačios stipriausios žmonių baimės, tačiau kartu pasiūlomas ir išsigelbėjimas iš jų – pergalės viltis, kurią atnešė Jėzus Kristus, pamilęs mus ir save už mus paaukojęs (Gal 2, 20).

Švęsdami Eucharistiją, sudabartiname tą Jėzaus meilę, su kuria jis „aukoja savo kūną kaip auką už mus“. Mes sudabartiname tą paslaptį ir tą momentą, kada jis nugalėjo pasaulį. Kupini tikėjimo ir nuolankumo pasisemkime iš šios Eucharistijos drąsos. Mergelės Marijos pavyzdžiu pasitikėkime Dievu. Stiprinkime vieni kitų viltį, pasitikėjimą Dievo meile ir gailestingumu. Amen.

† Jonas IVANAUSKAS
Kauno arkivyskupijos augziliaras
<< atgal