Archyvo įrašas

Jėzus ir mūsų gyvenimo pakeleiviai

Viešpatie Jėzau,
atverk mums Raštų prasmę;
uždek mūsų širdis, kai tu mums kalbi.

Šį įtaigų evangelinį pasakojimą iš Prisikėlimo dienos vidudienio mums užrašė evangelistas Lukas. Du nusivylę mokiniai keliauja į Emausą, į savo gimtąjį kaimelį. Kartu su jais eina Jėzus. Jis, pasiremdamas Raštais, pasakoja apie save. Be abejo, jis jiems paaiškina, kad Senojo Testamento velykinis avinėlis, Jahvės tarnas ir kiti psalmėse sutinkami jo kančios personažai turėjo pranašišką prasmę. Besiklausančių mokinių širdyse kažkas vyksta: po truputėlį bunda tikėjimas. Jų širdys užsidega, jose įsižiebia viltis, tačiau Jėzaus jie dar neatpažįsta. Jie „…rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. Pagaliau, sėdėdami prie stalo, jie supranta, kad jų pakeleivis – tai Jėzus. Tiksliau būtų sakyti, kad pats Viešpats duoda jiems gerai pažįstamą ženklą – jis laužo duoną. Šis veiksmas buvo neatskiriamas nuo paties Jėzaus.

Ką šis epizodas reiškia mums, Jėzaus mokiniams, šiandien švenčiantiems Šiluvoje Ligonių ir medicinos darbuotojų dieną? Ką jis sako mums, kada sergame, išgyvename negalią, jaučiamės apleisti? Viena aišku, kad tai nėra vien pasakojimas apie du mokinius. Tai, ką evangelistas šiuo epizodu norėjo pasakyti, yra reikšminga visai Bažnyčiai, kiekvienam krikščioniui visomis gyvenimo aplinkybėmis. Svarbiausia žinia, kurią Lukas šiuo pasakojimu nori perduoti, yra tokia: Jėzus gyvas, jis prisikėlė ir gyvena pasaulyje. Jis grįžo pas Tėvą, sėdi Tėvo dešinėje ir, ten būdamas, užtaria mus. Jis grįžo pas Tėvą, nepalikdamas mūsų vienų: „Būsiu su jumis iki pasaulio pabaigos.“ Jėzus, besišnekučiuojantis su dviem nusiminusiais vyrais ir sumintu keliuku žingsniuojantis iš Jeruzalės į Emausą – tai Jėzus, keliaujantis kartu su visa žmonija – dažnai išsiblaškiusia, negalvojančia, nusiminusia, kenčiančia, kalbančia, nežinia apie ką ir Jėzaus neatpažįstančia – istorijos keliais.

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“– klausė angelai atėjusių prie kapo moterų. Ieškokite jo tarp gyvųjų – ten Jėzų rasite. Toks pat perspėjimas pasigirsta Jėzui įžengus į dangų: „vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas Jėzus, kurį matėte ten įžengiant, sugrįš.“ Mes, pažindami visą Naująjį Testamentą, dar galime pridurti, kad Viešpats visada yra tarp mūsų, jis niekad nėra niekur dingęs, niekada mūsų nepalieka. Vėliau, pasirodęs Sauliui prie Damasko, Jėzus sakys: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“, tuo patvirtindamas savo pasilikimą čia ir net slėpiningą jo persekiojimo galimybę.

Taigi, Jėzus tikrai yra su mumis. Bet šita žinia yra nenaudinga ir tuščia tol, kol mes nieko nežinome apie jo buvimą kartu su mumis, kol mes nesame su juo. „Tu buvai su manimi, – sakė Augustinas, kalbėdamas apie savo gyvenimą prieš atsivertimą, – bet aš nebuvau su tavimi“ (Confessioni, X, 27). Dievo buvimas yra mums nenaudingas ir tuščias, kol mes savo ligoje ir kančioje nesusitinkame Jėzaus. Tokia pat buvo ir tų dviejų mokinių padėtis: „Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.“ Tokia yra ir eilės šių dienų kenčiančių žmonių padėtis. Gerai žinome, kas trukdo žmonių akims jį atpažinti.

Tačiau mūsų girdėtas epizodas iš Evangelijos nekalba vien tik apie tai. Būtų apmaudu pabaigoj r konstatuoti, kad Jėzus yra pasaulyje, bet pasaulis jo nepažįsta, lygiai taip, kaip nepažino ir anksčiau, patį pirmąjį kartą (Jn 1, 10). Pasakojimu ypač norima pasakyti, kaip ir kada Jėzus leidžiasi atpažįstamas šiandien, kaip ir kada šioje žemėje galima susitikti su prisikėlusiu Kristumi.

Privilegijuota susitikimo su Prisikėlusiuoju proga yra Dievo žodis, Šventasis Raštas. Prisiminkime, kad tik besiklausant aiškinančio Raštus Jėzaus dviejų mokinių širdys pradėjo atlėgti ir priimti jį. Tai įvyko todėl, kad Dievo žodis – tai pats Jėzus, tai jo jėga ir jo gyvenimas. Tad ieškokime Jėzaus per jo žodį – Evangeliją, dalyvaudami šv. Mišiose, skaitydami namuose, klausydamiesi per Marijos radiją.

Bet susitikimas per Žodį vedė į pilnutinį susitikimą. Tikrasis susitikimas, tikrasis akių atsivėrimas ir supratimas įvyksta kitu momentu: per susivienijimą – komuniją, kai sėdame kartu su Jėzumi prie stalo ir jis mums tampa artimas ne tik per savo Žodį, bet mums atiduoda visą save, paslėptą po gabalėliu Eucharistinės duonos. Mums brangius žmones mes pažįstame iš tolo net ir po daugelio metų: užtenka vieno vienintelio mūsų atmintyje įstrigusio jų gesto. Jėzų atpažįstame iš „duonos laužymo“. Taip pajuntame Jėzaus buvimą kartu, nors ir ne visada labai aiškiai. Emauso mokiniams tas pajautimas prasiveržė džiaugsmo šūksniu: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Kiek džiaugsmo ligos patale žmogui suteikia šv. Komunija! Šventosios Mišios mums leidžia patirti tai, ką patyrė jie.

Tačiau kyla klausimas: kaip atsitinka, kad kartais mūsų akys neatsiveria ir mes neišvystame Jėzaus, o širdys neužsidega, kai klausomės Raštų? Kodėl kartais grįžtame namo su tokia pat sunkia širdimi, su kokia ir išėjome? Geriau įsižiūrėkime į anuos du mokinius – vienos detalės mes iki šiol nepastebėjome. Jie nesuprato, kad tas, kuris ėjo kartu su jais, buvo Jėzus, tol, kol, vakarui atėjus ir dienai besibaigiant, nepavaišino jo savo duona, kol nepriėmė jo į savo namus, kol buvo susirūpinę tik savimi, kol Jėzus buvo tik svetimas pakeleivis. Artimo meilė, svetingas pakvietimas prie stalo paruošė jų širdis atpažinti Jėzų.

Tad ir mes savo gyvenime turime stengtis laužyti duoną, tai yra dalytis gyvenimu, būti dėmesingiems savo sesėms ir broliams. Norėdami atpažinti Jėzų, turime jį pamatyti kituose, kito žmogaus varge, kančioje, gyvenimo išbandymuose. Galbūt kito žmogaus kančia yra didesnė už mūsų? Nė vienas žmogus krikščioniui negali būti svetimas gyvenimo pakeleivis. Antraip mes niekada neatpažinsime Jėzaus... Antraip mūsų susirūpinimas, mūsų vargai, liga užstos Jėzų ir neleis jo atpažinti. Taip pasiliktume vieni, be džiaugsmo ir Jėzaus pagalbos.

Slaugydami ar gydydami kitus mes atliekame ypatingą pasitarnavimą pačiam Jėzui, – dalyvaujame jo išganymo darbe: „Aš buvau ligonis, – mane aplankėte <... > kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 36–40).

Jėzus apsisprendė pasilikti su mumis iki pasaulio pabaigos ir leistis atpažįstamas šiose trijose „vietose“: per savo Žodį, per duonos laužymą ir per brolius. Tokiu būdu susitikimo su Jėzumi sustiprinti patirkime džiaugsmą, kuris mūsų kančią nušvies Prisikėlusio Kristaus galia. Amen.