Archyvo įrašas

Neatiduokime savo namų mirties kultūrai

Laiminga tu, Švenčiausioji Mergele Marija,
Ir verta garbės visokios, Nes iš tavęs užtekėjo teisingumo saulė –
Mūsų Dievas, Kristus.

Mieli mokytojai ir katechetai, švietimo darbuotojai, meno ir kultūros kūrėjai, brangūs Šiluvos piligrimai! Dėkoju, kad atsiliepėte į kvietimą ir iš visų Lietuvos vietų susirinkote čia, į Šiluvą, drauge švęsti Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus. Šia proga taip pat su dideliu džiaugsmu minime popiežiaus Dievo tarno Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės Lietuvoje 15 metų sukaktį.

Sveikinu jus visus atvykusius į Šiluvos šventovę! Giliai suvokdami jūsų pašaukimo svarbą ir atsakomybę, troškome jus pakviesti ir kartu su mumis melstis, kartu išgyventi Dievo vaikų pašaukimą ir jums tenkančią ypatingą misiją – būti jaunosios kartos auklėtojais, mokytojais, kultūros ir meno kūrėjais.

Šventojo Rašto Pradžios knyga pasakoja apie Dievo skirtą žmogui svarbią užduotį – valdyti žemę. Galėtume pasakyti, jog tai užduotis kurti civilizaciją ir kultūrą. Tačiau Rojaus gundytojas, pradedant Adomo ir Ievos nuopuoliu, visais laikais troško šią užduotį iškreipti ir sužlugdyti. Visada siūlė ir siūlo planą kurti civilizaciją ir kultūrą be Dievo. Labai vaizdingai Šventasis Raštas pasakoja tokio bandymo pavyzdį – Babelio bokšto statybą. Popiežius Jonas Paulius II šio plano išraišką dabarties laikais yra pavadinęs mirties kultūra. Tai kultūra ir civilizacija, pirmiausia nukreipta prieš patį žmogų. Paneigusi objektyvią tiesą ir tiesą apie žmogų, išpuoselėjusi subjektyvizmą ir reliatyvizmą, suvaržiusi tikrąją laisvę ir toleranciją, visuomenės mąstymui įpiršusi pseudolaisvę ir pseudotoleranciją, dvasinių vertybių troškulį užvertusi vien medžiaginiais siekiais, pasinaudodama civilizacijos pasiekimais mirties kultūra iš esmės kelia grėsmę visai žmonijai Visuomenės gyvenime mirties postulatai net įteisinami: atimama galimybė žmogui gimti ir natūraliai numirti, manipuliuojama žmogaus genomu, nebeaišku tampa, kas yra šeima, leidžiama net eksperimentuoti sukryžminant žmogaus gyvybę su gyvūnu. Individo gyvenime tai reiškia: būti egoistu, gyventi tik dėl savęs, laikyti save aukštesniu už kitus, labai vertinti pinigus ir medžiaginius dalykus, svaigintis malonumais, valdžia ir jėga, vartotojiškumą laikyti gyvenimo būdu, būti pragmatiku, lytiškumą tiesiog vartoti, tikrovę keisti įvairiomis nerealiomis formomis, nuvertinti gyvybę ir prigimtį, atmesti šeimą kaip natūralią aplinką kiekvienam žmogui, galiausiai iš nevilties ir beprasmybės gelbėtis vartojant alkoholį ar narkotikus. Šitokia gyvenimo perspektyva, kaip gerai suprantame, atneša daug blogio ir kančios: sugriauti žmonių gyvenimai, beprasmės mirtys ar savižudybės, užteršta gamta, vyraujantis netikrumas dėl ateities. Galiausiai, sugriuvus žmogaus žemiškajam gyvenimui, nebelieka vilties amžinybei.

Pasiduodamas šitiems gundymams ir manydamas, jog be Dievo pats gali sukurti laimingą gyvenimą, žmogus daug kartų į Kūrėjo vietą statydavo save. Save suabsoliutinęs patikėdavo esąs visagalis ir, deja, pamiršdavo, kad yra netobulas ir nuodėmingas. Nepripažindamas, kad yra silpnas ir reikalingas Dievo, žmogus vis imdavo projektuoti ir kurti laimingą visuomenės civilizacijos ateitį. Tačiau, nusivylęs rezultatais, puldavo į nihilizmą ir liūdesį arba agresiją, totalitarine prievarta bandydavo įgyvendinti savo iliuzijas.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II susitikime su kultūros ir meno pasaulio atstovais Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje kalbėjo: „Pagal teisinės valstybės principus kurtose „demokratijose“ buvo ir dar šiandien galima pastebėti toleruojamus ryškius paprieštaravimus tarp formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos. Iš tiesų čia turime omenyje socialinius modelius, kur laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe. Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių valstybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūrio pagrindas, ir jokia dauguma jų negali atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvęs iškraipymą tiek politinėje, tiek ekonominėje srityje. Šia prasme nuo Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ kartu su socializmu buvo pasmerktas ir ekonominis liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis į solidarumo reikalavimus. Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškos gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo.“

Toliau Šv. Tėvas sakė: „Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užvertas kelias, vedąs link paslapties. <...> Kerinčiai proto veiklai būdingas veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo. Todėl kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi „mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu. <...> Todėl jei norime, kad mąstymas atneštų brandžiausių vaisių, ypač tada, kai ieškom metafizinių tiesų, būtina puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai.“

Galiausiai Šv. Tėvas kvietė nuolatiniam dialogui: „Naujame kultūros klimate, kurį dar reikia sukurti, esama atviros plačios erdvės tikėjimo pokalbiui su kultūra. Jis neapsiriboja vien tik religinėmis problemomis, bet taip pat palies artimai susijusias didžiąsias etikos ir antropologijos temas.“

Mokyklos ir universiteto suolas, tyrimų laboratorija ir institutas, architektūra ir dailė, literatūra ir muzika, teatras ir kinas – tai ugdymo, švietimo, kultūros ir civilizacijos kūrimo sritys, kuriose jūs atskleidžiate Kūrėjo duotus kūrybinius talentus. Jūs, būdami jautrūs gėriui ir grožiui, labai gerai suvokiate ir tiesos bei atsakomybės svarbą žmogaus kūryboje. Kaip žmonės ir kaip krikščionys, kartu su visais geros valios žmonėmis, drauge esame atsakingi už savo gyvenamąjį metą. Būdami Europos tautų šeimoje ir brangindami krikščioniškosios kultūros pamatus, mes negalime neprisiimti atsakomybės už savo namus, Europą. Mes neturime teisės atiduoti savo namų, kad juos sunaikintų mirties kultūra.

Pasaulį, kuriame mes gyvename, šimtmečiais vargina karai, prievarta, nesantaika, priešiškumas, skilimai, suirutės... Tačiau šitą pasaulį, kuriame gyvena žmogus, myli Dievas. Dėl mūsų „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų“. Pamilo šį pasaulį! Pasaulis, kurį Dievas myli, yra ne idealus ar tobulas pasaulis, bet konkretus, žmonių istorijos pasaulis, kuriame gėris ir blogis yra susimaišę. Dievo pasirinkta laikysena tokio pasaulio atžvilgiu yra meilė. Meilė, dovanojanti savo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Išganytoją! Kristus tapo žmogumi, atėjo į šį pasaulį, atėjo į mūsų pasaulį. Tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę. Atėjo, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“

Mieli mokytojai, švietimo darbuotojai, kultūros ir meno kūrėjai! Mūsų pasirinkta laikysena šiame pasaulyje taip pat turi būti meilė. Dievas pirmiau mus pamilo, ir jo meilė įtikinamiausiai mums parodo, jog tai yra vienintelis teisingas kelias civilizacijai ir kultūrai kurti, vienintelė galia, nugalinti blogį. Tai giliai suvokęs, Tautų apaštalas šv. Paulius mums paliko meilės himną, prasmingos gyvenimo kultūros strategiją: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

Amen.