Archyvo įrašas

Krikščionio pilietinis sąmoningumas

Iš sakyklos labai dažnai kalbama apie tikinčio žmogaus pareigas: melstis, švęsti sekmadienį, laikytis Dievo įsakymų ir t.t. Jeigu žmogus gerai atlieka savo luomo pareigas, pvz. tėvas myli ir rūpinasi savo šeima, gydytojas lanko palatoje esantį sunkų ligonį, kunigas uoliai traukia žmones prie Kristaus, tada suvokiame, kad šitie žmonės yra pareigingi. Dvidešimt mėnesių stebėjome, kaip čečėnai atliko savo pareigą tėvynei: mažytės tautos vyrai, net moterys ir vaikai, kaip Biblijos Dovydas, kovojo su Galijotu ir laimėjo. Pakalbėkime šiandien apie kataliko pareigas - ne religines, bet pilietines. Kad būtų aiškiau, reikia gerai susiorientuoti, kokioje padėtyje yra mūsų tėvynė.

Visuomenė yra supriešinta, nes vieni be sąžinės graužimo susigrobė visiems žmonėms priklausantį turtą, o kiti, kaip tas Evangelijos keleivis, liko apiplėšti ir pasmerkti elgetiškam gyvenimui. Bažnyčia labai susirūpinusi stebi tai, kas vyksta Lietuvoje:

– iš valstybinių ir komercinių bankų iššvaistomi šimtai milijonų litų, o bankų vagių skolas valstybė padengia iš mūsų pinigų;
– vyksta negirdėto masto pinigų plovimas iš valstybės iždo į privačias sąskaitas užsienio bankuose;
– dažnai sulaikomi kontrabandiniai kroviniai, kuriuos lydi policija, liudija, jog mafija Lietuvoje yra plačiai įleidusi šaknis;
– Lietuvos pasienio muitinėse daromi didžiausi nusikaltimai Lietuvai ir jos žmonėms;
– pusvelčiui privatizuotas Lietuvos turtas; dirbtinai sukeliami bankrotai, kad vėliau būti galima pusvelčiui nusipirkti brangiausią turtą;
– Lietuvos kaimo žmonės yra palikti skurdžiai, vergiškai egzistencijai; valstybė jų neremia, o užsienio kreditai naudojami „draugų“ gelbėjimui;
– nusikalstamumas vis labiau auga ir yra nekontroliuojamas;
– tikrieji nusikaltėliai vaikšto laisvi, o tie, kurie ant savo pečių nešė atsikuriančios Lietuvos sunkumus, yra niekinami, laikomi nusikaltėliais, jiems keliamos propagandinės bylos;
– rengiamasi net Lietuvos energetiką atiduoti į svetimos valstybės rankas;
– išplitus alkoholizmui, baigia degraduoti Lietuvos kaimas; kai kur kas antrame name pardavinėjamas „pilstukas“;
– tauta demoralizuojama per TV programas, videofilmus ir spaudą, tuo tarpu Seimas vos nepriėmė įstatymo, kuriuo būtų beveik visiškai sunaikintos tikybos ir doros pamokos.

Mūsų visų akivaizdoje žudoma ne tik Lietuvos laisvė, bet miršta pati tauta. Pranašas Jeremijas kadaise apie savo tautos duobkasius kalbėjo: „Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta, amžina pajuoka, - kas tik keliaus per jį, pasibaisės, linguos galvą” (Jer 18, 16). Užsieniečiai bijo Lietuvos ir laiko ją trečiojo pasaulio šalimi. Ar tai nėra tylus Lietuvos valstybingumo laidojimas? Prieš trejus metus Vilniaus aerouoste Šventasis Tėvas kalbėjo Lietuvos žmonėms: „trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“. Bet kas išgirdo šį popiežiaus balsą? Dievas už mūsų tėvų ir mūsų asmenines kančias padarė stebuklą, - buvome išvesti į laisvę, tačiau į pažadėtąją žemę turime nueiti  savomis kojomis. Todėl šiuo atsakingu Lietuvai laikotarpiu kaip ganytojas negaliu tylėti ir noriu nurodyti, kaip turi elgtis kiekvienas, kuris save laiko sąžiningu tikinčiu žmogumi. Mano pareiga įvertinti, kas vyksta aplink mus. Bažnyčiai, t. y. mums visiems, nėra tas pats, kas laimės ateinančiuose rinkimuose: tie, kurie uždraus tikybos mokymą mokyklose, ar tie, kurie sudarys sąlygas tautos prisikėlimui. Nei vyskupai, nei kunigai, nei eiliniai tikintieji negali likti stebėtojai, kai griaunami valstybės pamatai, o apsukrūs savanaudžiai vėl nori užliūliuoti Lietuvą naujais pažadais.

Mieli, gerieji žmonės, noriu jus perspėti, kad būtumėte atsargūs, girdėdami tai, kas bus kalbama prieš rinkimus. Rinkimai - tai galimybė padėti Lietuvai, tuo metu, kai ji tyliai laidojama. Nusivylimas kartais padiktuoja desperatišką sprendimą - nedalyvauti rinkimuose. Noriu pabrėžti: kas nedalyvauja rinkimuose, tas pritaria Lietuvos mirčiai, tas yra tautos duobkasys. Dalyvauti rinkimuose kiekvienam Lietuvos piliečiui, o ypač katalikui, yra labai svarbi pareiga. Gerai įsidėmėkite, kad visi, kurie kalbės, kad nereikia dalyvauti rinkimuose, sąmoningai ar nesąmoningai pasitarnaus Lietuvos pražūčiai.

Nesusigundykite naujai kuriamomis partijomis, nes jos kuriamos ne Lietuvos labui; žmonės dar labiau susipainios ir dalis jų visai nedalyvaus rinkimuose.

Labai atsargiai reikia žiūrėti į tuos kandidatus, kurie savarankiškai dalyvaus rinkimuose. Partijos  Lietuvos žmonėms daugiau ar mažiau yra pažįstamos; varnui sunku pakeisti savo plunksnas ir balsą. Tačiau pavieniai kandidatai gali labai daug žadėti, o paskui po rinkimų lengvai savo pažadų nepaisyti.

Svarstydami, už kurią partiją atiduoti savo balsą, žiūrėkite, kokios rūšies žmonės sudaro jos gretas; ar tie, kurie praeityje vienaip ar kitaip tarnavo Lietuvai, ar tie, kurie paisė tik savo asmeninių interesų. Tyrinėkite, kokia partijos narių nuostata Bažnyčios atžvilgiu. Tenesuklaidina jūsų propagandiniai triukai, jei kuri partija ar kandidatas labai afišuotųsi esąs Bažnyčios draugas; reikėtų gerai pažiūrėti, ar tikrai praeities darbai atitinka dabar sakomus žodžius. Katalikams būtų nesąžininga rinkti kandidatus tokios partijos, kurios nariai yra nusistatę prieš tikybos mokymą mokyklose. Iš jų galima tikėtis, kad, atėję į naują Seimą, jie dės pastangas, kad Bažnyčia būtų išstumta ne tik iš mokyklos, bet ir iš gyvenimo.

Jeigu kunigui nevalia iš sakyklos nurodinėti, už kokią partiją balsuoti, tai nereiškia, kad kunigai turėtų likti pasyvūs, kai jų tikintieji apgaudinėjami ir klaidinami. Kunigų pareiga yra mokyti žmones būti sąmoningais piliečiais ir pasirūpinti, kad jų bendruomenių žmonės žinotų, kas yra kas, kuria partija katalikui galima labiau pasitikėti, o kuria - ne. Lemiamą žodį per rinkimus pasakys kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas katalikas turi teisę savo ganytojo klausti patarimo, o šis neišsisukinėdamas turi duoti pakankamai aiškų atsakymą. Lietuvos vyskupai savo pareiškime „Atsivertimas ir pilietinė atsakomybė“ nurodė aiškias gaires, pagal kurias galima lengvai susiorientuoti visuose gyvenimo klausimuose. Kunigų prašome, kad jie tikinčiąją visuomenę supažindintų su esminiais pareiškimo principais ir juos išsamiau pakomentuotų. Tačiau kunigai negali nei įsakyti, nei kitaip versti, kad žmonės pasirinktų kurią nors partiją ar asmenį. Taip pat turiu apgailestauti dėl vieno kito atvejo, kai patys kunigai klaidina žmones, patardami pasirinkti tokias partijas, kurių nariai praeityje aiškiai buvo kovoję prieš Bažnyčią ir tikėjimą.

Noriu baigti Šventojo Tėvo malda Šiluvoje: „Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink. Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje šventovėje tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniaširdiškai tarnauti Dievo Karalystei“. Amen.