Archyvo įrašas

Sausio 13-oji

Evangelijoje yra pasakojimas apie Jėzaus Kristaus mokinius, kurie naktį yrėsi per Genezareto ežerą ir sutiko vandens paviršiumi einantį Mokytoją. Išsigandusius mokinius Jėzus nuramino: "Drąsos! Tai aš. Nebijokite!" (Mk 6,50). Tiek pavienio žmogaus, tiek tautos gyvenime būna atvejų, kai pasijuntama tarsi šėlstančių bangų mėtomu laiveliu. Šiandien prisimename 1991-ųjų metų sausio 13-osios įvykius: iškilusį pavojų prarasti gimstančią viltį gyventi laisvėje, žuvusius prie TV bokšto, pasiryžėlius savo kūnais sustabdyti sovietų tankus prie Aukščiausios Tarybos rūmų ir Omono karius, ginančius Sovietų imperiją. Padėkoti Dievui už paaukojusius savo gyvybę ir jų įkvepiantį pavyzdį.

Jei šiandien nuvyktumėte į Izraelį, ekskursijų vadovai mums mielai parodytų prie Negyvosios jūros aukštai iškilusią Masados tvirtovę ir papasakotų, kaip žydai ją gynė ir mirė. Panašiai Lietuvos istorija pasakos apie nenumarintą laisvės troškimą lietuvio širdyje, apie Sausio 13 - osios įvykius ir už laisvę paaukotas gyvybes. Tomis tragiškomis dienomis mes tarsi surinkome ir sukoncentravome savyje visą iš savo protėvių ir krikščioniškosios tradicijos paveldėtą gėrį. Kažin ar dažnai mes mokame taip melstis, kaip kad aną Sausio 13 - ąją meldėmės prie Aukščiausios Tarybos rūmų? Ar mokame taip atsiduoti į Dievo rankas, kaip anuomet?

Nuo to laiko daug kas pasikeitė ir į gera, ir į bloga. Daugelyje gyvenimo sričių išaugome ir sutvirtėjome; beveik užmiršome okupacijos metus, geležinę uždangą, skyrusią mus nuo laisvų žmonių ir sovietinius lagerius. Tačiau šiandien kai kurie Sausio 13 - osios žmonės yra sutrikę, ir tikriausiai ištikus bėdai ne visi ateitų ginti TV bokšto ar Seimo rūmų. Anuomet niekas nemąstė, kad televizija ir radijas, simbolizavę laisvę ir palaikę ryšį su Vakarų pasauliu, nepriklausomoje Lietuvoje dažniau ne kels tautos dvasią, bet griaus jos moralinius pagrindus. Šiandien visi supranta, kad trispalvės išniekinimas yra nusikaltimas, tačiau, kai per komercinius TV kanalus niekinama tėvynė ir labiausiai jai pasitarnavę žmonės, visi bejėgiškai aikčioja, o kai kurie, pataikaudami ketvirtajai valdžiai, net sako, kad negalima varžyti žiniasklaidos laisvės! Dėl šios priežasties būsimos Lietuvos piliečius ir būsimus valdžios vyrus šiandien formuoja televizijos ir radijo laidų vedėjai, pasivadinę demonais. Daugelis Lietuvos žmonių tikėjosi, kad laisvė greitai atneš gerovę ir dvasinę šviesą, dabar gi įsitikino, jog laisvė - tai tik galimybė daryti gera, nes galima ne tik tarnauti žmonėms, bet taip pat būti piktžaizde tautos kūne.

Šiandien kiekvienas turime atsakyti Dievo akivaizdoje: ar išlaikėme Sausio 13 - osios dvasią? Lietuvoje yra labai daug dorų, sąžiningų žmonių, mylinčių tėvynę ir besirūpinančių jos ateitimi. Turime daug pedagogų, kurie nuoširdžiai stengiasi mokyti ir ugdyti mūsų vaikus. Turime nuostabių gydytojų ir socialinių darbuotojų, kurie bando padėti bėdos ištiktiems žmonėms. Labai gražią vagą karitatyvinėje srityje yra išvariusi Bažnyčia, nuo pat nepriklausomybės pradžios besirūpinanti vargingiausiais mūsų broliais ir seserimis. Netiesa, kad neturime gerų Seimo deputatų ir valdžios vyrų ir kad niekam nerūpi Lietuvos žmogus. Beveik stebuklas yra dabartinė Lietuva, atgimusi laisvei ant sovietinės sistemos griuvėsių. Mes nestovime eilėse prie duonos, kaip tai priversti daryti mūsų artimiausi kaimynai, o juk taip galėjo būti ir Lietuvoje. Jei mūsų žmonės mažiau girtautų, jei paskubėtų palaidoti giliai širdyje tūnantį vergą, mūsų prisikėlimo žingsniai būtų dar spartesni ir tvirtesni.

iandien madinga ne tiek rimtai dirbti, kiek dėl visų negandų kažką kaltinti. Labai apgailėtinai atrodo, kai tinginiai ir pilstuko mėgėjai kaltina laisvę Lietuvai iškovojusius žmones dėl pinigų trūkumo, nedarbo ar šiaip jau sunkaus gyvenimo, tarsi laisvė turėtų atpalaiduoti nuo darbo, atsakomybės ir būtinai visiems garantuoti gerovę. Ne mažiau liūdna girdėti žmonių skundus, kad didėja nusikalstamumas, kai nesistengiama sąžiningai tvarkyti tarpusavio santykių, šalinti blogį iš savo namų ir širdžių. Daugelis linkę dejuoti dėl valdininkų nesąžiningumo, korupcijos ir abejingumo paprastam žmogui, tačiau ar jie pamąsto, iš kur atsirado Dievo nebijantys ir savo artimo nemylintys žmonės. Ar ne mes patys juos išsiugdėme? Savo jaunystėje jie matė, kaip tėvai vogė iš kolūkių ir gamyklų, kaip jie veidmainiavo: vienaip tikėjo ir kitaip gyveno. Tėvų namuose dažniausiai vyravo ne pagarbos Dievui, o tik karjeros siekimo, nesąžiningumo atmosfera, o sekmadieniai buvo leidžiami turguose ar pramogaujant. Todėl ar nereikia tėvams ir seneliams daryti atgailą už tuos, kurie šiandien niekina Lietuvą, garbina ne Dievą, bet pinigus ir nesijaudina dėl tėvynės ateities? Jei Lietuvos žmonės apie šitai mąstytų, jie pajustų reikalą ne tiek kritikuoti, kiek atgailauti už padarytas klaidas ir apsileidimus. Kiekvieną kartą, kai kaltiname kitus ir nematome savos kaltės dėl aplinkui mus esančio blogio, mes esame neteisūs Dievo akyse. Lietuvoje tik tada pasidarys šviesiau, kai kiekvienas pajusime savo kaltę dėl šalia mūsų tarpstančio blogio ir atsakomybę už mūsų visų ateitį. O kol kaltinsime ne save, o tik kitus, būsime laisvei nepasirengę, sovietiškai mąstantys žmonės.

Išsaugokime ne tik Sausio 13-osios prisiminimą, bet, svarbiausia, tas moralines vertybes, į kurias atsirėmę žmonės anomis tragiškomis dienomis gynė savo ir savo vaikų laisvę. Šiame svarbiame darbe tepadeda mums Dievas!