Archyvo įrašas

Ganytojo žodis Arkivyskupijos dieną

Šiais metais ilgą laiką buvo vedama agitacinė kompanija, kurios šūkis „Laisvę Joninėms“. Save laikantiems pagonimis rūpėjo švęsti Rasos šventę, aludariai planavo per Jonines parduoti daugiau alaus ir tikriausiai tarp tų agitatorių nebuvo nė vieno, kuris būtų siekęs pagerbti žmogų, apie kurį Jėzus Kristus pasakė, jog jis esąs didžiausias tarp gimusiųjų iš moters. Deja, toks yra šiandienis pasaulis, kuriame pasroviui plaukiantys žmonės dėmesį atkreipia tik į turtingas, lėbaujančias ir jokio padorumo nepaisančias „žvaigždes“. Ar ką nors galėtų šiems žmonėms pasakyti toks varganas Jono vardą nešiojantis žmogus, vilkįs kupranugario kailio apdarą, mintąs skėriais ir kviečiąs tautiečius atgailoti. Žiniasklaida jį tuojau nušvilptų, suteikdama tamsybininko ir draudėjo vardą.

Mums, Kauno arkivyskupijos tikintiesiems, Jonas Krikštytojas yra ne vienas iš daugelio šventųjų, kuriuos gerbiame ir iš kurių mokomės sekti Kristų, – jis tiesiog yra mūsų didelės šeimos svarbiausias narys, kurį pasirinkome dangiškuoju globėju. Be abejo, šį globėją reikia gerai pažinti ir deramai vertinti. Šventajame Rašte randame kelis Jono Krikštytojo gyvenimo epizodus, gana aiškiai atskleidžiančius šio šventojo asmenybę. Dar prieš gimstant Jonui, angelas jo tėvui Zacharijui pranešė, jog jo žmona Elzbieta pagimdys vaikelį, kuris „bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį“ (plg. Lk 1).

Gimęs kūdikis „augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“. Dviem Luko evangelijos sakiniais nusakomas didaus žmogaus ir iškilaus šventojo trisdešimties metų laikotarpis. Šis žmogus beveik visą gyvenimą ruošėsi sutikti pasaulio Gelbėtoją ir jį parodyti savo tautiečiams. Po trisdešimties metų šv. Jonas Krikštytojas prie Jordano skelbė atgailą, krikštijo žmones ir jiems parodė ateinantį Mesiją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Šis šventasis tarsi neturėjo savo asmeninio gyvenimo, o apie savo tarnystę tepasakė: „Aš - tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią!“ Parodęs tautiečiams Jėzų Jonas pasitraukė nuošalėn ir greitai buvo Erodo nužudytas. Taigi jis ne tik parodė Išganytoją, bet prie Jo aukos pridėjo ir savo gyvybės auką. Galime tik džiaugtis turėdami tokį arkivyskupijos globėją, į kurį verta atidžiai įsižiūrėti, kad ir mes gerai atliktume Bažnyčioje savo misiją, kurią galėtume apibūdinti labai trumpai – parodyti Jėzų Kristų mūsų dienų žmonėms.

Švenčiant Kauno arkivyskupijos globėjo šventę, noriu kalbėti ne tiek apie Joną Krikštytoją, apie kurį šį tą žinome iš Šventojo Rašto puslapių, bet ypač paraginti visus būti atvirus nūdienos aktualijoms ir su Jono Krikštytojo dvasia pasitikti šiandienos iššūkius.

Kauno arkivyskupija tarp kitų vyskupijų yra tarsi vyresnioji sesuo; vyresnioji ne todėl, kad būtų už kitas didesnė ar geresnė, bet dėl to, kad Apvaizdos lėmimu Lietuvos bažnytinėje provincijoje turėjo išskirtinį vaidmenį. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, šioje arkivyskupijoje sparčiau kūrėsi ir augo įvairios bažnytinės institucijos – organizacijos, draugijos ir vienuolynai, kurie net sovietiniais metais išliko pakankamai gyvybingi. Visu tuo turėtume veikiau ne didžiuotis, bet jausti atsakomybę už Bažnyčios ateitį, pasitikdami naujuosius laikus, kurie kėsinasi ne tik į krikščioniškąsias, bet ir į bendražmogiškąsias vertybes. Kaip šių laikų simbolį žiniasklaida nuolat įkyriai perša alaus butelį ir apnuogintą bambą. Šioje vietoje galima nusišypsoti tik pro ašaras, nes tikrą žmogišką džiaugsmą temdo nuodėmė, kurią bandoma įteisinti net valstybiniais įstatymais. Turiu galvoje ne tik nešvarią privatizaciją, įteisintus azartinių lošimų namus ir uždegtą žalią šviesą tautos girdymui alkoholiu, bet ir bandymus pelnytis žudant gyvybę, draskant šeimas ir stumiant jaunimą į baisią moralinę duobę, kurioje be alkoholio, narkotikų ir gyvuliškų instinktų nebėra jokių vertybių.

Dievo padedami atsikratėme okupacijos ir pasukome Europos tautų link, tačiau į naują kelią atėjome daug kur nepasikeitę ir neužgydę ilgus metus engto žmogaus dvasinių žaizdų. Net mes, per ilgus nelaisvės metus saugoję savo tikėjimą ir meilę gimtajai žemei, dažnai savyje pasigendame šv. Jono Krikštytojo dvasios – tos šventos ugnies, kuri degė Jėzaus pirmtako širdyje ir kuri nežinantiems ir abejojantiems rodė kelią į išganymą. Todėl arkivyskupijos globėjo diena mums turėtų pasitarnauti pakurstydama kuniguose ir pasauliečiuose šventą pasiryžimą dar geriau tarnauti Kristaus mirtimi ir prisikėlimu suvienytai Dievo tautai - Bažnyčiai.

Trys žmonių grupės labiausiai laukia mūsų dėmesio ir pagalbos: vaikai ir jaunimas, šeimos ir į gyvenimo pakraščius nustumti žmonės. Todėl kviečiu visus sąmoningiausius arkivyskupijos narius – dvasininkus ir pasauliečius – į didelį vieningą darbą: vieniems žmonėms padėti surasti Jėzų, kitiems – palengvinti jų gyvenimą kelią, kad kasdieniai vargai neužgožtų dangaus šviesos, sklindančios iš mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinio.

„Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje (2003 06 21) išspausdino L. Lavaste straipsnį: „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų“. Straipsnyje, nesilaikant jokių etikos normų, kalbama apie vieną mirusį kunigą, o kitas, gyvas ir sergantis kunigas vaizduojamas kaip seksualinio priekabiavimo auka. Straipsnio tikslas – parodyti visuomenei, kad už Kunigų seminarijų sienų daromi nusikaltimai, su kuriais nekovojama. Nors straipsnyje keliamos problemos yra aktualios ir skausmingos, bet aprašomi įvykiai yra pakankamai seni, o pats straipsnis pasirodė tuo metu, kai daugelis jaunuolių rengiasi stoti į kunigų seminarijas, todėl pagrįstai kyla klausimas, ko siekta šiuo rašiniu: demaskuoti nusikaltimus, kad Bažnyčioje ir visuomenėje būtų daugiau gėrio, sumažinti į seminarijas stojančiųjų skaičių ar kompromituoti Bažnyčią, siekiant sumažinti jos įtaką visuomenės gyvenime, ypač šiuo metu, kai Bažnyčios vadovai labai aiškiai pasisakė gyvybės ir žmogaus orumo klausimais? Žurnalistinė etika reikalauja išklausyti abi puses, bet tai nebuvo padaryta, todėl teigiame, kad šis straipsnis klaidina žmones ir nepasitarnauja visuomenės pažangai. Straipsnyje buvo pasakyta daug netiesos, šmeižtų ir nepagrįstų kaltinimų. Viskas jame taip sujaukta, kad beveik neįmanoma atskirti kas ir kiek kaltas, o kur yra tik tendencingi kaltinimai. Kaip pavyzdį galėtume nurodyti neteisingą kaltinimą anuometiniam Kauno kunigų seminarijos rektoriui kun. Algiui Baniuliui, tarsi jis būtų padaręs nusikaltimą ir už tai būtų atleistas iš pareigų.

Lietuva, patyrusi ilgų dešimtmečių priespaudą, naujam gyvenimui keliasi labai sunkiai ir kol kas nematyti didesnių prošvaisčių, nes aplinkui klesti nusikaltimai, pinigų ir sekso garbinimas. Nedrįstame teigti, jog yra suinteresuotų asmenų ir grupių, kurioms Lietuvos prisikėlimas yra svetimas, tačiau iki šiol bet koks Bažnyčios bandymas padėti visuomenei išlaikyti moralinius pagrindus ir neprarasti nenykstančių vertybių nuolat susiduria su aiškiu, nors sunkiai suprantamu pasipriešinimu.

Mes pripažįstame ir apgailime, kad Bažnyčios nariai - kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, būdami savo laiko vaikai ir, kaip ir visi žmonės, nuolat besigrumiantys už gėrio pergalę savo gyvenime, ne visada sugeba išsilaikyti moralinėje aukštumoje ir padaro klaidų, atnešančių skausmo ir pačiai Bažnyčiai, ir visuomenei. Jaučiame atsakomybę, kad, mokydami kitus, patys būtume geri Dievo ir bet kokio gėrio liudytojai, todėl neobjektyvūs dienraščio užsipuolimai prieš Bažnyčią negali mūsų neskaudinti, nes tai nepasitarnauja gėrio pergalei, dėl kurios, atrodo, turėtų kovoti ne tik Bažnyčia, bet ir žiniasklaida.

Mes aiškiai norime pasakyti, jog Lietuvos vyskupams labai rūpi, kad sielovados darbo dirbti ateitų labai geri kunigai, nes tuomet bus gera ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei. Vyskupai tikrai yra pasirengę užkirsti kelią galimiems kunigų, kurie irgi gali klysti, nusikaltimams. Tačiau kaip pasaulietinė valdžia bejėgė ką nors padaryti, jei žmonės geranoriškai nebendradarbiauja, taip ir Bažnyčios vadovybė nepajėgi laiku įsikišti, jei kunigų aukos, kaip rašoma straipsnyje, bijo paliudyti įvykusių faktų tikrumą. Labai apgailestaujame, bet tokio paliudijimo dažniausiai pasigendame, ir tuomet bet koks žiniasklaidos švaistymasis priekaištais bei kaltinimais lieka beprasmis ir destruktyvus.

Lietuvos kunigų seminarijos tikrai nėra nei pedofilų, nei homoseksualų ugdytojos, kaip teigiama dienraščio straipsnyje, ir dabartinės jų vadovybės labai rimtai rūpinasi, kad klierikai gautų tinkamą žmogišką ir dvasinį ugdymą, tačiau visi žino, kad kunigai kyla iš tos pačios visuomenės ir ateinantys į seminarijas jaunuoliai ne kartą būna pažeisti mirties kultūros, kurią žiniasklaida dažniausiai palaiko. Todėl kviečiame ne tik dienraštį „Lietuvos rytas“, bet ir visą Lietuvos žiniasklaidą labai geranoriškai bendradarbiauti, kad bet kokiam blogiui neliktų vietos ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje.