Archyvo įrašas

Kauno kunigų seminarija istorijos verpetuose

Kauno kunigų seminarijos gimimas prieš 140 metų buvo gana simboliškas. Mintimis nukeliaukime į Lietuvai ir Bažnyčiai labai sunkius laikus - carinę okupaciją. Tik ką buvo numalšintas 1863 m. sukilimas, po kurio sekė skaudžios represijos, neaplenkusios nei Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus nei Varnių kunigų seminarijos. Vyskupas su Kurija ir Seminarija buvo ištremti į Kauną. Taigi Kauno kunigų seminarija gimė po Kristaus kryžiumi, ir tai buvo tarsi Apvaizdos ženklas, kad kryžius bus neatskiriama Seminarijos dalis. Tačiau kryžius yra Dievo meilės ženklas, su kuriuo nugalimas blogis, todėl minint 140 m. Kauno kunigų seminarijos sukaktį noriu išryškinti kryžiaus slėpinį, kuris labai ryškus mūsų Alma Mater istorijoje. Seminarija net šimtą metų nešė kryžių, o laisve džiaugėsi vos trisdešimt šešerius metus, įskaitant ir pastaruosius keturiolika Nepriklausomybės metų.

Kauno kunigų seminariją išvydau 1955 metais. Ji jau buvo išgyvenusi pačius sunkiausius Stalino režimo metus, kai klierikai dažnai būdavo tardomi, suiminėjami ir nuteisiami. Iš trijų šimtų klierikų buvo likę tik septyniasdešimt penki. Klierikai jau nesibaimino, jog gali būti suimti, tačiau aplinkui matėsi praūžusio uragano palikti griuvėsiai. Prie Švč. Trejybės bažnyčios riogsojo didelė krūva kėdžių, likusių po vis mažintos ir iš vienų patalpų į kitas mėtytos Seminarijos. Ji glaudėsi pas marijonus, jėzuitus ir dabartinėje Kurijoje. Sklido kalbos, kad reikės keltis į Pažaislį, kur sovietinei valdžiai išvaikius seseris kazimierietes buvo įkurdinta psichiatrijos ligoninė. Seminarijos vadovybė – rektorius K. Žitkus ir prefektas kun. V. Sladkevičius – mus tik ragino rimtai studijuoti ir ruoštis būti gerais kunigais.

Anuomet nediskutavome, ar tinka klierikui rūkyti, ar reikalingas celibatas, ar ne per griežta Seminarijos regula, kodėl rytais ir vakarais reikia praustis tik šaltu vandeniu, nes kažkodėl viskas buvo labai aišku. Gyvenome dvidešimt šeši pirmakursiai vienoje salėje, tarsi kareivinėse ar lageryje. Tą aiškumą tikriausiai sukūrė sunkus laikotarpis, kuris, drįstu tvirtinti, Seminarijai ir Bažnyčiai buvo ne tik išbandymų, bet ir Dievo palaimos metai. Iš tų septyniasdešimt penkių klierikų tik vienas kitas užlindęs už kampo patraukdavo cigaretės dūmą. Laisvalaikiais kalbėdavomės apie dvasinį gyvenimą, planavome, kaip dirbsime baigę Seminariją, ir tuose planuose nebuvo vietos nei pinigams, nei automobiliams, juo labiau – su kunigiška tarnyste nesuderinamam gyvenimo būdui. O sovietinė valdžia tuo pačiu metu rezgė savo planus, kaip vis labiau apsunkinti Seminarijos gyvenimą. Sumąstė šaukti į sovietų armiją. Klierikai trejiems metams turėdavo palikti Alma Mater, bet, tarsi paukščiai pavasarį, vėl grįždavo į atgal. Kažkada Kauno kariniame komisariate man pačiam tiesiai šviesiai pasakė: „Paimsime tave į kariuomenę, susirasi merginą ir nereikės grįžti į Seminariją“. Patylėjau, nors širdy kirbėjo mintis: „Sugrįšiu“.

Vadovybei ir klierikams sunkiausias išbandymas buvo Seminarijos ardymas iš vidaus. Nepageidaujami vadovai vienas po kito iš Seminarijos būdavo šalinami. Taip ją paliko rektorius kanauninkas Kazimieras Žitkus, prefektas kun. Vincentas Sladkevičius, prefektas Pranas Litvinas ir kiti. KGB dėstytojus ir klierikus nuolat bandė įtraukti į savo voratinklį; gąsdino, jog atsisakiusius išvys iš Seminarijos, o už tarnavimą jiems žadėdavo aukso kalnus. Į Seminariją buvo siunčiami net apmokami agentai, kurie tik vaidino klierikus. Nepavydėtina buvo jų padėtis, kai reikėjo kad ir kelis metus vaidinti klieriką – žegnotis, melstis ir laikytis regulos. Kartais išsiduodavo pradėję draugams aiškinti, kad, pavyzdžiui, nereikia melstis. Dievo Apvaizda vedė Seminariją per tą sunkų laikmetį; ji išlaikė bažnytinę dvasią ir parengė Lietuvai daug labai reikalingų kunigų. Ačiū visiems, kurie tuo laikotarpiu ištvėrė ir išsaugojo savo širdyse ištikimybę Kristaus Bažnyčiai.

Suprantama, jog buvo žaizdų ir praradimų. Seminarija negalėjo išleisti pakankamai kunigų, nes pagal valdžios nustatytą limitą į Seminariją per metus galima buvo priimti vos penkis kandidatus. Ir tai – visai Lietuvai! Anuomet nemanėme, kad ne mažesni išbandymai lauks ateityje. Jie atėjo papūtus gaiviems laisvės vėjams. Tiesa, kandidatų į Seminariją pagausėjo, bet atėjusieji ne visada suvokė, o kai kurie galbūt net rimtai nesvarstė, ką reiškia kunigo tarnystė. Per keturiolika laisvės metų perėjome nelengvus išbandymus ir šiandien sakome: „Ačiū Dievui, kad visa tai praeityje“. Jei pasaulietiniame gyvenime dar iki šiolei daug kas nesuvokia, jog laisvė be atsakomybės yra pati didžiausia nelaimė, tai Seminarijoje, drįstu manyti, šitai jau seniai suvokta. Ne mažiau aišku, kad bažnytinio gyvenimo atsinaujinimas reikalauja ne griauti visa tai, kas buvo šimtmečiais statyta, bet tik gyventi Evangelija.

Šiandien džiaugiuosi Seminarija, kuri žino, ko siekia ir kur eina. Džiaugiuosi seminaristais, kurie rimtai rengiasi kunigiškai tarnystei nė kiek nelengvesnėmis sąlygomis kaip ir mes – jų pirmtakai. Mums buvo paprasčiau išgyventi visus persekiojimus ir pažeminimus, nes žinojome, kad turime reikalų su Bažnyčios priešu, pasiryžusiu, kaip kartą išsitarė religinių kultų įgaliotinis Pušinis, palikti iš Bažnyčios tik „rožki da nožki“. Šiandien klierikas žiniasklaidoje, ypač internete, randa aibes purvo, pilamo ant Seminarijos, kunigų ir klierikų. Neužtarnauto purvo. Sovietiniais laikais niekas nedrįso Seminariją pavadinti „pedofilų kalve“, nors tarp užsiverbavusiųjų ir atsiųstųjų agentų kartais pasitaikydavo neaiškios orientacijos kandidatų. Seminarijos vadovybei vis reikėdavo ieškoti būdų, kaip atsikratyti šiais pakeleiviais. Menu, kaip valdytojas kan. J. Stankevičius darė vieną operaciją. Pavasarį, išleisdamas mus, seminaristus, atostogų, pranešė, jog keli klierikai yra atleidžiami. Žinoma, nesakė, jog jie – KGB agentai. Apie vieną iš jų kalbėjo: „Jei klierikas nesupranta, kad Katalikų Bažnyčioje reikia gerbti Švč. M. Marija, tai jam ne vieta seminarijoje“, o apie kitą – „Ne klieriko ir ne mūsų kaltė, jei jo prigimtis pažeista, bet Seminarijoje mokytis jis negali“.

Švenčiant Seminarijos sukaktį, noriu visus padrąsinti. Nebijokime savo laikmečio nei pažeminimų ir išbandymų, nes jei būsime ištikimi Kristui, turėsime dalytis su juo kryžiaus dalia. Juk jis sakė: „Tarnas ne didesnis už šeimininką. Jei mane persekiojo, persekios ir jus“. Bijokime tik vieno – per mažai pasidarbuoti Dievo garbei ir nepadaryti to, ko iš mūsų laukia mūsų Mokytojas Jėzus Kristus. Bijokime neperskaityti laiko ženklų, kviečiančių susitelkti atsakingam darbui ir drąsiai atsiliepti į mirties kultūros mestus iššūkius mūsų Tėvynei ir Bažnyčiai.