Archyvo įrašas

Evangelijos skelbėjas

Šiandien susirinkome paminėti labai uolaus Evangelijos skelbėjo, prieš dvidešimt metų iškeliavusio pas Viešpatį atsiimti garbės vainiko. Kun. Juozas Zdebskis buvo Dievo dovana visiems jį pažinojusiems, mačiusiems ir girdėjusiems jo homilijas, konferencijas ar dalyvavusiems jo rekolekcijose.

Ne paslaptis, kad kunigai dažnai stokoja pamaldumo. Kažkaip apsipranta su švenčiausiais dalykais ir lieka tik apeigų atlikėjais. Kun. Juozas buvo maldos vyras. Teko kartu su juo dirbti ir gyventi, todėl turėjau progos matyti jo santykį su Viešpačiu. Jo maldoje nerastume nė krislelio paviršutiniškumo, visuomet buvo susikaupęs, ypač Mišių aukoje; uoliai praktikavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Jis buvo pasiryžęs neatsakyti Dievui nieko, ko tik jis panorės.

Kun. Juozapo, kaip maldos vyro, paveikslas būtų neišsamus, jei neprisimintume jo praktikuoto nuolankumo. Ne to nuolankumo, apie kurį kalba neišmanėliai, neva krikščionis kiekvienam skriaudėjui turi atsukti kitą žandą. Jo nuolankumas buvo labai panašus į Marijos nuolankumą, iš kurio kilo besąlygiškas klusnumas Dievo valiai. „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei“, – šiais Marijos žodžiais viskas pasakyta.

Visus pažinojusius kun. Juozą žavėjo jo uolumas skelbti Evangeliją ir liudyti Kristų. Jis apkeliavo daugiau už apaštalą Paulių. O kiek jis pasakė kalbų! Ne tik parapijose, kur buvo paskirtas kunigiškai tarnystei. Anuomet vyskupams buvo beveik neįmanoma paskirti uolų kunigą didelės parapijos ganytoju, tačiau tai nesukliudė kun. Juozui plačiai skelbti Kristų. Jo pamokslų ir konferencijų klausėsi ne tik Dzūkijos tikintieji, bet ir Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų miestų jaunimas ir suaugusieji. Jis buvo vienas iš pačių uoliausių pogrindžio rekolekcijų vedėjų. Jo veikla buvo juntama ne tik mažose parapijose, kuriose dirbo, kaip antai, Gudeliuose, Šlavantuose ir Rudaminoje, bet pasiekdavo net Pavolgį, Kazachstaną ir Sibirą.

Kun. Juozas turėjo bendravimo dovaną. Lengvai surasdavo kalbą su jaunimu, todėl buvo nepakeičiamas jaunimo rekolekcijų ir įvairių pogrindžio renginių vedėjas. Daugeliui sugebėjo padėti pasiekti tikro pamaldumo gelmę. Besirūpindamas vaikais ir jaunimu, kun. Zdebskis neužmiršo ir pačių seniausių, o ypač kenčiančių žmonių. Ligonių apaštalavimas jo gyvenime užėmė išskirtinai svarbią vietą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais jis skersai išilgai išvažinėdavo visą parapiją ir aplankydavo su Švč. Sakramentu visus žinomus ligonius, o jų būdavo po kelias dešimtis. Prisipažinsiu, būdamas gerokai jaunesnis už jį kunigas, mokiausi iš jo ligonių apaštalavimo. Aplankęs ligonį, jis prašydavo, kad kenčiantis žmogus savo kančią aukotų kaip Kristus už savo ir kitų žmonių nuodėmes ir tokiu būdu dalyvautų Kristaus kančios nuopelnuose.

Ne dažnam kunigui pasiseka mylėti žmones taip, kaip mylėjo kun. Juozas. Galima būtų papasakoti daug įdomių atvejų. Mačiau, kaip jis Prienuose žiemą nešė visiškai girtą žmogų į blaivyklą. Jis sakė, kad jei paliksime jį čia, gatvėje, žmogus sušals, o blaivykloje išsiblaivys ir viskas bus tvarkoje. Gaila, kad tuo metu dar nebuvo vaizdo kamerų, – būtų nuostabu žiūrėti, kaip kunigas Juozas centrine Prienų gatve apglėbęs ir prie savęs prispaudęs tempia girtuoklėlį, kad tik jis nesušaltų.

Evangelinis klusnumas yra esminis tikro Kristaus sekėjo bruožas. Kun. Zdebskis buvo giliai išmąstęs klusnumo sampratą ir jo tobulai laikėsi. 1971 m. jis suimamas už vaikų katechizaciją. Teisme kaltinamas nesigynė, bet tvirtino, kad atliko savo pareigą ir pacitavo apaštalo Petro žodžius: „Dievo reikia labiau klausyti, nei žmonių“. Už šį klusnumą gavo „premiją“ – metus lagerio, kalint drauge su vagimis ir kitais nusikaltėliais. Tačiau kun. Zdebskio klusnumas nebuvo aklas. Gerai suvokdamas, kad, norėdamas būti klusnus Dievui, privalo klausyti ir Bažnyčios, jis kai kada pasielgdavo nestandartiškai. Sovietų valdžia, norėdama, kad kun. Zdebskis dirbtų kuo toliau nuo Vilniaus ir Kauno, 1970 m. sumanė ištremti jį į Žemaitiją. Kauno kurijoje kun. Zdebskiui buvo paaiškinta, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleis jam dirbti niekur kitur, išskyrus Telšių vyskupiją. Kun. Juozas nesvyruodamas atsisakė vykti į kitą vyskupiją, nes matė, jog jį ištremti nori kulto įgaliotinis. Kun. Zdebskis ir šioje situacijoje vadovavosi tuo pačiu dėsniu: Dievo reikia klausyti labiau, nei žmonių. Sudėtingesniais atvejais jis klausdavo patarimo, kaip reikėtų teisingiau pasielgti, o galutinai nuspręsdavo melsdamasis.

Padėkokime Dievui už šį uolų Evangelijos skelbėją ir liudytoją. Jis daug kuo buvo panašus į apaštalą Paulių, kuris taip apibūdina savo tarnystę: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, kadangi darau ne savo valia, tik atlieku man patikėtą tarnybą“ (1 Kor 9). Kun. J. Zdebskio pavyzdys moko mus visus – pasauliečius, klierikus ir kunigus, – kaip reikia gyventi Evangelija ir kokia turi būti gero kunigo tarnystė.