Archyvo įrašas

Jonas Paulius II liko su mumis

1993 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje išriedėjo paskutiniai rusų tankai, o po kelių dienų į Lietuvą atvyko Šventasis Tėvas. Mums, penkiasdešimt metų nešusiems okupacijos pančius, tai buvo tarsi stebuklas. Mūsų atmintyje dar neišblėsę susitikimų Santakoje, Dariaus ir Girėno stadione, Šiluvoje ir Kryžių kalne įspūdžiai. Šiandien išgyvename labai panašų susitikimą kaip anuomet. Tik šiandien liūdime, nors tas liūdesys netoks, kaip visada: jis pilnas vilties ir ramybės. Šventasis Tėvas nepaliko mūsų, nes nuo dabar jis bus arčiau, nei iki šiolei.

Šiandien visai nesinori, kaip įprasta, melstis už Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vėlę, nes matėme jo šventą tarnystę ir nuveiktus didžiulius darbus. Atėjome kaip anuomet rugsėjo 6 d. pabūti su švento gyvenimo žmogumi, kuris buvo toks artimas Lietuvai: kitaip nebūtų pasakęs, kad jo pusė širdies yra Lietuvoje. Tad dėkokime Dievui už Joną Paulių II. Tai buvo Dievo dovana Bažnyčiai, pasauliui ir mums visiems. Šiandien reikia melstis, kad jo idėjos taptų kūnu. Ypač tos, kurias jis mums, Lietuvos vaikams, skelbė prieš dvylika metų.

Šventojo Tėvo moralinė įtaka pasauliui buvo milžiniška. Jis daug prisidėjo prie pasaulio keitimosi į gera. Jis labai veiksmingai prisidėjo prie komunizmo tvirtovės sugriuvimo. „Nebijokite!“, – kalbėjo popiežius pirmą kartą atvykęs į savo tėvynę. Dar dešimt metų totalitarinė valdžia bandė išsilaikyti, bet šios pastangos neatnešė vaisių. „Solidarumas“ laimėjo, išklibindamas, atrodo, nepajudinamos sistemos pagrindus visoje Rytų Europoje.

Tačiau Šventasis Tėvas prieštaravo ne tik totalitarinei sistemai, bet ir išsigimusiam kapitalizmui, kuris stokoja teisingumo ir daugybę žmonių palieka skurdžiai egzistencijai. „Atvykau kaip vargšų draugas“, – kalbėjo popiežius Amerikoje. Socialiniai klausimai, dėmesys vargšams ir žmogaus teisėms Šventojo Tėvo kalbose užėmė prioritetinę vietą.

Jonas Paulius II visuomet kovojo už gyvybės kultūrą. Jis teigė, kad reikia ginti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Labai aiškiai „ne“ pasakė abortams ir eutanazijai. Jis suprato, kad mirties kultūros versmė yra vartotojiškas žmonių nusistatymas ir hedonizmas. Todėl ne tik Paryžiuje, bet daug kur kartojo, kad moralinis palaidumas nepadaro žmones laimingus.

Jonas Paulius II surado kelią į jaunimo širdis. Dariaus ir Girėno stadione jis kalbėjo Lietuvos jaunimui: „Popiežius nori, kad jūs būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią. Atidarykite duris Kristui! Kristus jus pažįsta ir myli. Vien tik jis gali visiškai patenkinti esminius žmogaus dvasios poreikius ir troškimus. Priimkite Evangeliją kaip išganymo dovaną. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite“. Popiežius ragino neklausyti klaidingų pranašų, kviečiančių eiti vartotojiškumo, pašlijusios dorovės ir egoizmo keliu. Jis kvietė ieškoti Dievo ir jo tiesos, kvietė pagilinti asmeninį ryšį su Kristumi skaitant Evangeliją ir maldoje apmąstant išganymo slėpinius.

Paskutinius žodžius Šventasis Tėvas taip pat paskyrė jaunimui: „Anksčiau aš jūsų ieškojau, o dabar jūs atvykote pas mane. Už tai jums dėkoju“. Šitaip popiežius atsisveikino su savo mylimu jaunimu, ir todėl nenuostabu, kad jaunimas šiomis dienomis renkasi į bažnyčias visame pasaulyje atsisveikinti su juos Kristui užkariavusiu popiežiumi.

Lietuvos vyskupai savo laiške tikintiesiems rašo: „Jono Pauliaus II padrąsinimą ir pagalbą nuolat jautė persekiojami krikščionys. Sovietinės priespaudos metais jis buvo tylinčios Bažnyčios balsas, be kompromisų skelbęs apie ateistinio totalitarizmo, kuris trypia žmogaus orumą, nuodėmingą prigimtį“. Anuomet kai iš tikrųjų buvome tylos Bažnyčia, mums be galo buvo svarbu žinoti, kad apie mus ne tik žino, bet ir garsiai visam pasauliui kalbės naujasis popiežius.

Kur glūdi Šventojo Tėvo sėkmės paslaptis? Neabejotinai jo šventame gyvenime. O kas gi yra šventas gyvenimas? Lietuvos vyskupai šitai apibūdino taip: „Šventojo Tėvo liudijimas toks tikras todėl, kad jo žodžiai ir darbai buvo viena, kad jis buvo tas be galo retas žmonių pasaulyje pavyzdys, kai skelbimas ir gyvenimas, kiekviena ištarmė ir kiekvienas poelgis visiškai sutampa, kai asmuo gyvena tuo, ką šlovina, ko moko ir kam kviečia“.

Kviesdamas kurti ateitį, popiežius išskirtinį dėmesį rodė šeimai, vadindamas ją „pirmąja namų bažnyčia“. Mums reikia nuolat studijuoti jo mintis apie šeimą, nes tik turėdami tvirtas, geras šeimas užsitikrinsime sėkmingą Lietuvos ateities kūrimą. Šeima „padeda nesugriaunamus pamatus žmogui ugdyti ir suteikia jėgų atsilaikyti prieš visas pasaulio negeroves“.

Šventasis Tėvas iškeliavo pas Viešpatį Dievo gailestingumo šventės išvakarėse. Šios šventės šaknys glūdi Evangelijoje, tačiau tam tikra prasme – Lietuvoje, Vilniuje, kur gyveno palaimintoji Faustyna Kowalska, per kurią visame pasaulyje ypač išplito pamaldumas Dievo gailestingumui. Jonas Paulius II norėjo, kad mes pasinaudotume Dievo gailestingumu. Turint omenyje Lietuvoje taip išplitusį priešiškumą vieni kitiems, Šventojo Tėvo kvietimas atsigręžti į Dievo gailestingumą yra viena svarbiausiųjų nūdienos pamokų.

Išsaugokime Šventojo Tėvo raginimą nebijoti. Nebijokime tikėti, nebijokime išpažinti, nebijokime liudyti, nebijokime džiūgauti, nes prisikėlęs Kristus yra su mumis.