Archyvo įrašas

Šiluvos Dievo Motinos gimtadienis

Jau daugiau nei du tūkstančius metų skaičiuojame nuo Švč. Mergelės Marijos gimtadienio. Šiluvoje šią brangią datą minime net aštuonias dienas jau beveik 550 metų – prieš tiek laiko buvo pastatyta pirmoji Šiluvos katalikų bažnyčia ir pradėti švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai. Ką reiškė istorijos tėkmėje šis pamaldumas Lietuvai ir Bažnyčiai? Ko šiandien, atvykdami į Šiluvos šventovę, tikimės iš Švč. Mergelės Marijos?

Greitai vieną po kito Šiluvoje švęsime du jubiliejus. 2007 m. sukaks 550 m. nuo pirmosios Šiluvos bažnyčios pastatymo, o 2008 metais iškilmingai švęsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejų. Rengimasis didžiajam Šiluvos jubiliejui pasitarnaus ne tik Dievo Motinos garbės iškėlimui, bet ypač padės įsisąmoninti, ką Lietuva ir vietinė mūsų Bažnyčia yra gavusi per Šiluvoje apsireiškusios Švč. Mergelės Marijos rankas.

Šiluvos Dievo Motinos globa mūsų kraštui labiausiai išryškėja pačiais sunkiausiais istorijos laikotarpiais. Prieš 550 metų Šiluvoje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, kurioje švęsta Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė, traukdavusi žmones iš tolimiausių apylinkių. Vėliau, XVI a. Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje atėjo sunkūs laikai, nes iš Prūsijos per ano meto įtakingus žmones atkeliavęs karingas protestantizmas siekė sunaikinti katalikiškas šaknis, taip pat ir pagarbą Dievo Sūnaus Motinai Marijai. Šiandien tarp Katalikų Bažnyčios ir nuo jos atskilusių brolių vyksta draugiškas dialogas, bet anuomet nebuvo tarpusavio supratimo. XVI a. viduryje Šiluvoje buvo nugriauta tikinčiųjų gausiai lankoma bažnyčia ir katalikų tikėjimas žmonių širdyse pamažu geso. Labai tikėtina, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje galėjo sunykti panašiai, kaip tai atsitiko Šiaurės Afrikoje, kur pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia žydėjo, o šiandien tenai viešpatauja islamas. Tačiau 1608 metais apsireiškusi Švč. Mergelė Marija priminė ne tik Šiluvos piemenėliams, kad šioje vietoje amžiais buvo garbinamas jos Sūnus. Po šio įvykio katalikų tikėjimas Lietuvoje vėl atgijo.

Carinės Rusijos priespaudos metai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ypač sunkūs. Siekta žmones demoralizuoti ir supravoslavinti: drausta net maldaknyges spausdinti lietuviškomis raidėmis, o katalikų tėvų vaikai mokyklose privalėjo mokytis pagarbos carui ir stačiatikybės. Caro valdžios pusėje buvo jėga, o Bažnyčios pusėje – silpni, bemoksliai žmonės. Per Šilinių atlaidus į dangų kilo šių žmonių maldos, o knygnešiai aprūpindavo maldininkus ne tik iš Prūsijos atvežtomis maldaknygėmis, bet ir lietuviška literatūra. Šiluva tapo vieta, kur buvo gyvas ne tik tikėjimas ir pagarba Dievo Motinai Marijai, bet ir pasipriešinimo pravoslavinimui ir nutautinimui nuotaikos. Laimėjo ne jėga, bet dvasia: galinga caro imperija subyrėjo, o Lietuva 1918 m. tapo laisva ir nepriklausoma.

Per penkiasdešimt metų trukusį sovietmetį prieš Bažnyčią buvo aršiai kovojama, nes ji okupantams trukdė jų kėslams žmones paversti klusniais totalitarinio rėžimo sraigteliais. Sovietų valdžia ypač didelį dėmesį skyrė maldininkų labiausiai lankomoms vietoms: sunaikintos Vilniaus Kalvarijos, Šiaulių Kryžių kalnas, o Šiluvoje siekta visais būdais apriboti maldininkų srautą. Buvo laikas, kai Šiluvoje leisdavo aukoti Mišias tik rytmetinėmis valandomis, o kaimynams kunigams nevalia būdavo net klausyti išpažinčių. Nepaisant visokiausių draudimų ir varžymų, žmonės vyko į Šiluvą pavieniui ir organizuotai ir meldė laisvės Lietuvai. Ne kur kitur, bet čia, Šiluvoje, kard. Vincentas Sladkevičius paaukojo Švč. Mergelės Marijos globai į laisvę kylančią Lietuvą, o po kelerių metų iš Tėvynės išvažiavo paskutiniai sovietų tankai ir atvyko Šv. Tėvas.

Taigi Šiluva drauge su Lietuva atgimė tris kartus, tačiau dabartis kelia labai didelį rūpestį. Mūsų Tėvynėje vyksta reiškiniai, ne mažiau baisūs už Naująjį Orleaną nusiaubusį Katrinos uraganą. Jauni žmonės, dažnai perdėtai susižavėję pinigais, bėga iš Lietuvos ir bėglių skaičius greitai pasieks pusę milijono. Daugelis jų dvasiškai mirs Lietuvai. Šeimos mažos ir silpnos. Gimstamumas per penkiolika metų sumažėjo perpus, o jaunimas maitinamas prostitučių lygio dainelėmis, alkoholiu ir narkotikais. Kai prieš dvidešimt metų mane etapais vežiojo po Rusiją, girdėjau dainas ir melodijas, kurios šiandien populiarinamos tarp jaunimo.

Po uragano atstatyti miestus yra lengviau, nei pakeisti aplinkui mus vykstančius procesus. Naujasis Orleanas bus išvalytas nuo dumblo, bus atstatyti sugriauti namai, bet kas išgydys mūsų tautiečių dvasią? Kas įtikins jaunimą, kad didžiausia vertybė ne daiktai ir seksas, kad tikras vyras yra ne tas, kuris daug išgeria ar vartoja narkotikus, bet tas, kuris sugeba rimtai dirbti ir rūpintis pirmiau ne savimi, bet kitais.

Mums, tikintiesiems, yra aišku, kad reikia ne tik mūsų pastangų, bet ir dangaus pagalbos. Todėl šiandien patikime Švč. Mergelės Marijos globai mūsų jaunimą ir vaikus. Dievo Sūnaus ir mūsų Motina, globok juos, globok mūsų Tėvynę Lietuvą.