Archyvo įrašas

Pasilik su mumis, Viešpatie!

„Pasilik su mumis, Viešpatie! Jau vakaras arti“ (plg. Lk 24, 29). Šiais Kristaus mokinių žodžiais Jonas Paulius II, paskelbdamas Eucharistijos metus, pradėjo savo apaštališkąjį laišką Mane nobiscum Domine. „Pasilik su mumis, Viešpatie!“ – šiuo primygtiniu kvietimu du mokiniai, Prisikėlimo dienos vakarą keliavę į Emausą, kreipėsi į prie jų prisijungusį Pakeleivį. Šis Pakeleivis tarsi šviesos spindulys nušvietė nerimo ir baimės kupinas mokinių širdis. Laužant duoną, mokiniai atpažino Jėzų ir suvokė, kodėl degė jų širdys, kai pakeliui į Emausą jiems kalbėjo šis Nepažįstamasis.

„Duonos laužymas, arba Eucharistija, – tvirtina Jonas Paulius II, – yra Bažnyčios gyvenimo šerdis“. Šie Eucharistijos metai buvo svarbūs ne tik dėl Eucharistijos kongreso Meksikoje, Jaunimo dienų Kelne ir Vyskupų sinodo apie Eucharistiją Romoje, jie itin svarbūs buvo tiems, kurie dar aiškiau suvokė, kad Eucharistija turi būti ir mūsų asmeninio gyvenimo šerdis.

Baigiantis Eucharistijos metams, norisi pakartoti tuos pačius Emauso mokinių žodžius: „Pasilik su mumis, Viešpatie!“, nes tamsos, baimės ir netikrumo nūnai yra ne mažiau kaip pirmųjų Velykų dieną. Anuomet sutrikusiems ir baimės kupiniems Kristaus mokiniams, kad atpažintų savo Mokytoją, reikėjo Dievo žodžio ir Duonos laužymo. Ko reikia šiandienei Bažnyčiai ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų, kad dingtų mūsų nerimas ir abejonės dėl nūdienos ir galėtume drąsiai žengti į ateitį?

Bažnyčios tėvai Vatikano II Susirinkimo metu apmąstė Dievo žodžio ir Duonos laužymo svarbą ir padarė viską, kad tas Žodis būtų girdimas, o laužoma Duona maitinamasi. Mes turime būti labai dėkingi šiam Susirinkimui, mus priartinusiam prie svarbiausių gyvenimo šaltinių. Mes, vyresniosios kartos žmonės, prisimename, kad net Mišiose Dievo žodis būdavo skaitomas nesuprantama lotynų kalba, o prie Dievo stalo tikinčiųjų atsiklaupdavo negausiai, nes daugelis manė galį priimti Eucharistiją vieną vienintelį kartą po Susitaikinimo sakramento šventimo. Šiandien beveik kiekvienuose namuose yra Šventasis Raštas ir kiekvienas sąmoningas katalikų bendruomenės narys, švęsdamas Mišias, artinasi prie Dievo stalo.

Dalydamas Eucharistinę duoną dažnai pagalvoju, kiek priimantysis suvokia, kokią Duoną jis valgo ir su kokiu nusiteikimu turėtų artintis prie Viešpaties stalo? Per maža, jei priimantysis Eucharistiją mąsto tik apie malonės būklę savo sieloje, bet nesirūpina visiškai atsiverti Kristui. Atsiverti Kristui – tai elgtis taip, kaip elgėsi pats Viešpats. Paskutinės vakarienės metu Jėzus šlovino Tėvą ir paėmęs duoną sakė: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“, paėmęs vyno taurę kalbėjo: „Tai yra taurė mano kraujo, kuris už jus išliejamas“. „Eucharistija, – skelbiama Katalikų Bažnyčios katekizme, – yra dėkojimas Dievui už jo darbus: sukūrimą, atpirkimą ir pašventinimą“ (1328). Tik tuomet mes sąmoningai vienijamės su Kristumi, kai mūsų širdys yra pilnos dėkingumo Dievui už jo nuveiktus darbus pasaulyje ir mūsų asmeniniame gyvenime.

Eucharistinė duona, kurią valgome, veikia kitaip nei paprasta duona, kuri suvalgyta tampa mūsų kūno elementais. Ji mus perkeičia, ir mes tampame panašūs į Kristų. Valgydami Eucharistinę duoną, mes vienijamės ne tik su Kristumi, bet ir vieni su kitais. Todėl Šventasis Tėvas Benediktas XVI ragina, kad priimdami Komuniją „turime leistis būti jo perkeičiami, prireikus ir perlydomi; turime vis iš naujo įsisąmoninti, kad jis taip pat mus suvienija su kiekvienu kitu Komuniją priimančiuoju – su tuo, kuris šalia manęs ir galbūt man nesimpatiškas, arba su tuo, kuris toli, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ar bet kur kitur“. Artinantis prie Dievo stalo būtina nusiteikti priimti mūsų bendruomenės ir visuotinės Bažnyčios narius kaip brolius ir seseris. Eucharistija mus privalo skatinti tarnauti silpnesniems broliams ir seserims. Benediktas XVI aiškina: „Susitikimas su Viešpačiu, dovanojančiu mums save nuo kryžiaus, nuosekliai virsta tarnavimu kenčiantiems, rūpinimusi silpnaisiais ir užmirštaisiais“. Katalikų Bažnyčioje visuomet yra gyva karitatyvinės meilės idėja – daryti gera kitiems.

Taigi jei per Eucharistijos metus mes ne tik priimdavome Švč. Sakramentą, ne tik jį kartais paadoruodavome, bet kartu ir bandėme daryti gerus darbus, stengėmės būti bendruomeniškesni ir atsakingesni, tuomet telieka dėkoti už šiuos metus. Jeigu per mažai dėmesio skyrėme bendruomeniškos sąmonės ugdymui, solidarumui su silpniausiais žmonėmis, niekuomet nėra vėlu keistis. Šiam tikslui turi pasitarnauti ir ši Atsinaujinimo diena. Meilę nuolat reikia atnaujinti ir kurstyti.

Eucharistijos metai – tai Jėzaus veido ieškojimo metai. Šis ieškojimas neturi baigtis su Eucharistijos metais; jis turi apimti tiek vis didesnį troškimą pažinti Jėzų, tiek konkretų gyvenimą Evangelijos šviesoje. Intelektualiniam tikėjimo augimui labai patarčiau įsigyti popiežiaus Benedikto XVI knygelę „Pakeliui pas Jėzų Kristų“. Tačiau pats svarbiausias pasiryžimas privalo būti kasdien praktikuojama meilė Dievui ir žmogui. Įsakymas: „Mylėk artimą, kaip save patį“ turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo šerdimi. Kaune kasdien nuo ryto iki vakaro Katedroje vyksta Švč. Sakramento adoracija, o nuo lapkričio 3 d. ji vyks ir Švč. Sakramento bažnyčios koplyčioje (Vilniaus g. 31). Tai bus nakties laikas. Be pertraukos budėsime prie Dievo meilės židinio, kad ji uždegtų kuo daugiau žmonių širdžių. Norime atsiliepti į Jėzaus kvietimą: „Pasilikite mano meilėje!“