Archyvo įrašas

Viešpaties Apsireiškimas

Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventė primena, kad Jėzus Kristus kaip Gelbėtojas atėjo į žemę ne dėl vienos tautos, bet Dievo gailestingumas buvo skirtas visai žmonijai. Tik mes, žmonės, esame linkę dalintis į grupes ir padėti tik saviems, o pasaulio Gelbėtojas norėjo mus visus, kaip brolius ir seseris, sujungti į vieną šeimą ir nusivesti į Tėvo namus.

Mes, krikščionys, būdami pačios skaitlingiausios pasaulio religijos nariai, kartais esame gundomi didžiuotis prieš kitus, kurie nėra tokie skaitlingi - prieš gamtos jėgas garbinančius pagonis, sektantus ar nekrikščioniškų religijų išpažinėjus. Tačiau ar tikrai Dievo akyse mes esame vertesni už kitus, pamąstyti skatina Kristaus Apsireiškimo paslaptis. Dievas kažkodėl pasibeldė ne į Erodo širdį, pakvietė apsilankyti ne Rašto žinovus, save laikiusius Dievo išrinktaisiais, bet išpranašauto Karaliaus ieškoti pažadino norą rytų išminčių, atstovaujančių pagoniškąjį pasaulį, širdyse.

Turintieji daug pinigų ar valdžios dažnai iš aukšto žvelgia į paprastus ir daug ko stokojančius žmones. Kažkas mūsų dienomis vienus žmones pavadino elitu, o kitus runkeliais, atseit, vieni yra neišsilavinę ir neturtingi, o kiti - turtingi, išsilavinę ir valdžią turintys žmones.

Kažkam labai knieti supriešinti Lietuvos žmones, kad sumaištyje, prisidengus geradarių vardais, kurstytojai galėtų per ateinančius rinkimus užimti Seimą bei Vyriausybę, o vėliau visiems diktuoti savo valią. Niekinti mažiau turinčius ir, juo labiau, juos kurstyti gali tik labai neatsakingi ar pikti žmonės.

Pas gimusį Jėzų atėjo ir paprasti piemenys ir ano meto elitas - rytų išminčiai. Šie žmonės skyrėsi savo išsilavinimu ir visuomenėje užimama padėtimi. Tačiau Dievas pasibeldė į jų širdis ir paragino ateiti pas Betliejaus Kūdikį.

Dievas nepasibeldė tik į Erodo širdį. Būtų ir jį pakvietęs, tačiau šitas žmogus buvo kurčias dangaus balsui. Istorija pasakoja, kad jis buvęs labai žiaurus ir išžudęs ne tik nekaltus Betliejaus kūdikius, bet ir savo žmoną bei vaikus.

Pas Dievą didis yra ne tas, kuris turtingas ir galingas, bet tas, kuris nuoširdžiai ieško tiesos ir klauso sąžinės balso. Tokie buvo Rytų išminčiai. Evangelija nieko nekalba apie šitų vyrų tikėjimą, - tikriausiai jie buvo pagonys; nekalba ir apie tai, kas juos paskatino ieškoti gimusio Žydų karaliaus. Jų kelionė buvo sunki ir pavojinga ne tik dėl pakelėse siaučiančių plėšikų, bet ir dėl karaliaus Erodo nenuspėjamų veiksmų.

Erodas buvo tiesiog įkūnytas blogis ir jis liko istorijoje kaip nuodėmės simbolis. Kur viešpatauja nuodėmė: kūniškumas, godumas, puikybė, žiaurumas ir veidmainystė, ten Dievas neapsireiškia. Žmonės kartais bando pateisinti savo netikėjimą, prisidengdami mokslu, protu ar dar kuo nors, bet jeigu būtų atviri sau, matytų, kad ieškoti Dievo sukliudo klaidos ir nuodėmės.

Erodas kalbėjo kaip giliai tikintis žmogus. Jis sakė išminčiams: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs pagarbinčiau jį“. Erodas veidmainiavo; tikėjimas jam buvo reikalingas tik dėl žmonių akių, bet Dievui jo širdyje nebuvo vietos.

Kad žmogaus širdyje atsirastų noras ieškoti Dievo, iš jos turi būti pašalinta nuodėmė. Dėl šios priežasties Jonas Krikštytojas, ruošdamas tautiečius sutikti ir priimti Mesiją, pirmiausia kvietė juos į atgailą. Pirmas žingsnis, kurį turi žengti Dievo ieškantis žmogus - sutvarkyti savo sąžinės reikalus. Labai gaila, bet daugelis mūsų tautiečių nesurado kelio pas Dievą tik todėl, kad po visų okupacijos metais padarytų klaidų taip ir nedrįso eiti atgailos keliu - rimtai pakeisti gyvenimo būdą.

Žmonės, kurie suvokia, kad Dievas gali apsireikšti žmogui tik tada, kai jis nusigręžia nuo blogio, prieš Kalėdas ir Velykas skuba susitaikyti su Dievu ir Bažnyčia. Reikia tik pasidžiaugti, kad šiais metais tokių žmonių buvo žymiai daugiau, nei anksčiau. Gal tam pasitarnavo ir politinė krizė Lietuvoje, nes daugelis suprato, kad iš sunkiausios aklavietės išvesti gali tik vienas Dievas.

Mūsų dienomis daug mąstoma ir kalbama apie geresnį gyvenimą. Vieniems atrodo, kad šiam siekiui pasitarnaus Europos Sąjunga, kiti, prisimindami turėtas privilegijas ir galimybę nebaudžiamiems vogti, kreipia žvilgsnius į Rytus. Tikėjimas sako, kad mūsų neišgelbės nei Rytai nei Vakarai. Mums reikia patiems pasikeisti protu ir širdimi: pašalinti gyvenimo darną griaunančią nuodėmę ir įsileisti Gelbėtoją - Betliejaus Kūdikį.

Rytų išminčiai, atkeliavę į Betliejų pagarbinti gimusį Karalių, atnešė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Ką mes padovanosime gimusiam Karaliui? Apie tai pamąstykime maldos tyloje.