Archyvo įrašas

Tikėjimo kelias

Prisimenant Sausio 13-osios įvykius, kai gynėme svarbiausius valstybės objektus - televiziją, Spaudos rūmus ir Seimą, ir patiriant dabarties išmėginimus, pamąstykime, kodėl Dievas dažnai leidžia žmogui eiti sunkiais ir nelengvai suvokiamais keliais. Ar visa tai liudija, kad žmogus yra paliktas likimo valiai, o gal tai Dievo Apvaizdos vedimas į gilesnę tikėjimo brandą, į artimesnę vienybę su Dievu? Atsakymo paieškokime Dievo Motinos Marijos gyvenimo įvykiuose.

Evangelijoje pasakojama apie vestuves Galilėjos Kanoje, kur Marijos prašymu Jėzus padarė stebuklą – vandenį pavertė vynu. Klausydamiesi šito pasakojimo, dažniausiai visą dėmesį sutelkiame į patį stebuklą arba į Marijos tarpininkavimą ir praleidžiame vieną labai reikšmingą momentą, atskleidžiantį, kaip Jėzus padėjo savo motinai Marijai bręsti tikėjimu. Ši Jėzaus pamoka gali padėti ir mums krikščioniškai išgyventi visus sunkiai suprantamus išbandymus.

Kai Marija kreipėsi į Jėzų, primindama, jog šeimininkai jau nebeturi vyno, jis atsakė: „O kas man ir tau moterie! Dar neatėjo mano valanda“. Atsakymas padvelkė abejingumu bėdos ištiktiems žmonėms. Tačiau užuot nusiminusi ir pasitraukusi į šalį, Marija, liepė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“ Marija nesvyruodama vadovaujasi tikėjimu: Dievas, kuris vedė į Betliejų, apsaugojo nuo Erodo pykčio ir trisdešimt metų globojo Nazarete, ir dabar suras geriausią išeitį.

Evangelijoje randame ne vieną atvejį, kai Jėzaus atsakymai būdavo vis nauji Marijos tikėjimo išbandymai. Kartą Marija norėjo pasimatyti su sūnumi, ir žmonės apie tai pranešė Mokytojui. Užuot pakalbėjęs su motina, pasakęs jai vieną kitą gerą žodį, Jėzus atsakė: „Kas gi yra mano motina ir broliai? <...> Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3). Marijai neleidžiama pajusti išskirtinio sūnaus dėmesio, kas turėjo žeisti motinos širdį.

Kad ir kaip švelnintume Jėzaus žodžius, tačiau lieka nuojauta, kad bent kai kuriais momentais jie galėjo sužeisti motinos širdį. Kuo visa tai būtų galima paaiškinti? Tik ne tuo, kad sūnus per mažai mylėjo motiną. Jėzus, kuriam rūpėjo raupsuoti ir luoši žmonės, kuris maloniai bendravo su nusidėjėliais ir net išdaviką Judą vadino draugu, negalėjo būti abejingas savo mylimiausiai motinai.

Labai svarbu suprasti, kaip Dievas elgiasi su savo ištikimaisiais, siekdamas juos patraukti arčiau savęs ir norėdamas dar labiau juos apdovanoti savo meile ir malone. Ar galėtumėte kuris nors iš jūsų patvirtinti, kad Dievas per visą gyvenimą nešė jus ant rankų ir saugojo nuo visų išbandymų? Greičiausiai pasakytumėte, kad gyvenimas buvo pilnas sunkumų, kartais atrodė, jog dangus nebegirdi net karštos maldos. Panašiai kaip tą Sausio 13-osios naktį, kai tankai traiškė televizijos gynėjų kūnus.

Jėzaus artumas negarantuoja žmogui jokios apčiuopiamos žemiškos naudos. Dievas neapsaugojo nuo kančios net savo Sūnaus, kuris Alyvų kalne meldėsi: "Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane". Marija taip pat dažnai turėjo eiti per gyvenimą tarsi tamsoje, nesuvokdama, kodėl Dievas elgiasi taip, o ne kitaip.

Kiekvienas žmogus yra vedamas tokiu tikėjimo keliu, kad jis pamiltų Dievą ne dėl gaunamų dovanų, bet dėl jo paties. Dievas nenori tarsi nusipirkti mūsų meilės už dovanas; mes pamažu turime priaugti iki tokio gilaus Dievo pažinimo, kad bet kokiomis aplinkybėmis galėtume su apaštalu Pauliumi pasakyti: „nei mirtis, nei gyvenimas, <...> nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8).

Dangaus Tėvas vedė Jėzų į dykumą, kur jis buvo velnio gundomas, į Getsemanę, kur krauju prakaitavo, į Golgotą, kur buvo prikaltas prie kryžiaus. Panašiai Jėzus vedė savo Motiną, mokydamas ją atsižadėti savęs ir visur ieškoti tik Dievo valios vykdymo.

Kai atsidursime dvasinėje tamsoje ir atrodys, jog Dievas mus apleido, prisiminkime Dievo Motinos gyvenimo pamoką. Tai brandins mūsų tikėjimą, nes jo augimas priklauso nuo mūsų dėmesio ne savo, bet Dievo planams.