Archyvo įrašas

Kristus prisikėlė!

Džiaugsmu spinduliuoja mūsų veidai, kai po gavėnios rimties švenčiame Kristaus prisikėlimo šventę. Velykos skelbia ne tik Kristaus, bet ir mūsų būsimąjį prisikėlimą. Ši šventė kviečia mus, kaip moko apaštalas Paulius, švęsti „šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7–8). Mes esame kviečiami prisikelti iš nuodėmės ir tapti naujais žmonėmis. Mums, tikintiesiems, Velykos nėra margučių ir pavasario šventė. Velykos mums – tai prisikėlęs Kristus, kuris „mus išvedė: iš vergijos į laisvę, iš liūdesio į džiaugsmą, iš gedulo į šventę, iš tamsos į šviesą, iš vergovės į atpirkimą. Todėl jam šaukiame: Aleliuja!“ (iš liturginio himno).

Sveikinu jus, brangieji žmonės, su šia Kristaus pergale, kuri yra ir kiekvieno mūsų būsimosios pergalės laidas. Noriu palinkėti ne tik sveikatos, ramybės ir džiaugsmo, nes to linkėti būtų per maža ir banalu. Todėl linkiu visiems patirti prisikėlusiojo Jėzaus meilę ir palaimingąjį Prisikėlusiojo veikimą jūsų gyvenime.

Velykų rytas, apie kurį pasakoja prisikėlimo liudytojai, pakeitė ne tik tuščią Viešpaties kapą mačiusias moteris, bet ir visą pasaulį. Apsireiškęs Viešpaties angelas pasiuntė moteris pranešti Jėzaus mokiniams, kad Jėzus prisikėlė. Netikėta žinia apstulbino mokinius, bet neįtikino jų, kad tas, kurį jie buvo matę nuplaktą ir prikaltą prie kryžiaus, galėjo prisikelti. Jiems rūpėjo savo akimis pamatyti tuščią kapą, tačiau ir to buvo per maža. Reikėjo, kad Jėzus jiems apsireikštų kaip mirtį nugalėjęs Viešpats, kad parodytų savo žaizdas, valgytų drauge su jais, kaip valgė prieš savo kančią Paskutinės vakarienės kambaryje.

Prisikėlęs Kristus sugrąžino tikėjimą visiems, kurie buvo atviri prisikėlimo žiniai. Petras, tik vakar bailiai išsigynęs Kristaus, Velykų rytą bėgo prie jo kapo. Jis pats norėjo pamatyti ir prisiliesti prie visko, kas galėtų sugrąžinti viltį. Petras pamatė ir tapo Viešpaties prisikėlimo liudininku. Todėl Sekminių dieną pagrindinėje Jeruzalės aikštėje jis susirinkusiems žmonėms kalbės: „Jėzų Nazarietį [...] jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžius. Dievas jį prikėlė [...] ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2).

Tik ką pasibaigė gavėnia, turėjusi padėti mums pasirengti švęsti Velykų slėpinį. Pagal įstatymo reikalavimą Velykų išvakarėse žydų moterys apeidavo visas namo kerteles, surinkdavo net mažiausius raugintos duonos trupinius ir juos sunaikindavo, kad Velykas galėtų švęsti su nerauginta duona. Šiandien mums šis Senojo Įstatymo paprotys yra tik simbolis, raginantis visa, kas mūsų širdyse buvo sena ir bloga, surinkti, išmesti ir įsileisti prisikėlusįjį Kristų. Tik šitai atlikę, pajusime tikrąjį Velykų džiaugsmą. Sveikinu, kurie tai jau padarėte.

Šiemet Velykos ypač džiaugsmingos. Buvo laikas, kai lietuviai Velykas švęsdavo net lageriuose ar Sibire. Velykų rytą daugelis baimindavosi ateiti į bažnyčią ir tik iš tolo klausydavosi Prisikėlimo varpų gaudimo. Šiandien esame ne tik laisvi, bet sulaukėme dienos, apie kurią neseniai negalėjome net pasvajoti – mes tapome galingiausios pasaulyje gynybinės organizacijos nariai, o kitą mėnesį būsime priimti į Europos tautų šeimą. Dėkojame Dievui, kad sulaukėme šios valandos, suteikiančios naujo ir geresnio gyvenimo viltį.

Kristaus prisikėlimas yra istorinis, prieš du tūkstančius metų įvykęs faktas. Tačiau mūsų dvasinis prisikėlimas nėra ir negali būti vienkartinė, tik per Velykas prisimenama pastanga, tai – kasdien besitęsianti tikrovė. Pasaulis kasdien grasins numarinti mūsų dvasią – pripildyti ją rūpesčių, baimių ir net nuodėmių, todėl mums kasdien reikia vis iš naujo atsigręžti į prisikėlusįjį Kristų, kad drauge su juo būtume drąsūs ir stiprūs. Kad būtume prisikėlimo vaikai, pasiryžę kurti naują, laisvą ir šviesų gyvenimą.