2017 m lapkričio 26 d.
Kristaus Visatos Valdovo iškilmės homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje
Minime Kristų, Visatos Valdovą. Žemiškus valdovus sunku pamatyti, prie jų prieiti: jie gyvena saugomuose rūmuose, važinėja automobiliais su tamsintais stiklais, paprasti žmonės artyn neprileidžiami. O kartais, kai jiems atsibosta toks atsiskyrimas nuo žmonių, persirengia ir nepastebėti įsimaišo į minią ar kur nors išvyksta. Bet tada vėl jų niekas nebeatpažįsta.
Jėzus Evangelijoje kalba, kad ir Jį, Žmogaus Sūnų, nelengva atpažinti, nors dėl visai kitų priežasčių. Įsikūnydamas Jis tapo viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę. Todėl jo amžininkams tikrai nelengva buvo atpažinti Dievo Sūnų žvelgiant į ėdžiose gulintį vaikelį. Kas galėjo pagalvoti, kad stalius iš Nazareto yra dangaus Karalius, kuriam lenkiasi angelai? Karalius, vėliau pasmerktas mirti ir nukryžiuotas? Tuo labiau niekas nepripažino Kristaus visatos Valdovu.
Jėzus ir toliau pasilieka tarp mūsų incognito – neatpažintas. Mes ieškome Dievo veido aukštybėse, o Jis mums atsiskleidžia kiekvieno žmogaus veide. Tikėjimo akimis, tarsi su žiūronais, stengiamės pamatyti Jį dieviškai tobulą, o Jis sėdi su manimi prie to paties stalo, laukia žalio šviesoforo signalo toje pačioje sankryžoje.
Mes, kaip ir Jėzaus amžininkai, neatpažįstame Jo. Norėtume sužinoti, kaip Jėzus atrodė, tačiau Jis nepaliko savo atvaizdo nei fotografijos. Tačiau taip pat neatpažįstame Jo mums labai gerai matytuose veiduose: vaiko, vargšo, kolegos, ligonio, vyro ar žmonos... Nesugebame atpažinti tikrai esančio Jėzaus.
Bet iš tikrųjų Jėzaus veidas suspindi džiaugsmu, kai prakalbiname ar aplankome vienišą, nusiminusį žmogų. Jėzaus ranką spaudžiame, kai ateiname paguosti artimųjų netekusio. Jėzus pasinaudoja ir džiaugiasi mūsų suteikta pagalba ir parama.
Atėjusiam Jėzui, be jokios abejonės, parodytume didžiausią pagarbą – labiau negu bet kokiam žemiškam karaliui, o Jis šios pagarbos tikisi iš mūsų broliams ir seserims. Tai girdėjome iš Jo: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jei taip elgsimės, niekada neapims baisi abejonė, ar kartais neužtrenkėme durų pačiam Jėzui.
Kad sugebėtume taip gyventi, turime mokytis pažinti Jėzų, leisti, kad Jis pats mus keistų. Jėzus sakė: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21), t. y. jumyse, kiekvieno iš mūsų širdyje. Deja, mūsų širdyse taip dažnai vyksta pilietinis karas: jaučiamės tušti, purvini, niekam nereikalingi. Šiandien Jėzus primena, kad Jis gyvena ne tik kituose, bet ir mumyse!
Prašykime, kad Jis vis labiau karaliautų: valdytų, kreiptų mūsų širdis ir gyvenimą, pripildytų savo tiesos, meilės, džiaugsmo ir užlietų savo ramybe. O kai Jis viešpataus mūsų gyvenime, pajėgsime Jį atpažinti ir pagerbti kiekviename žmoguje.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas