į pirmą puslapį
Prisikėlimo šviesa
Paskelbta: 2020-05-06 18:28:10

2020 m. balandžio 12 d.
Žodis šv. Velykų sekmadieniui

„Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos“ (Jn 20, 1). Marija Magdalietė pati pirmoji atskubėjo prie kapo dar naktį. Ji stovėjo ir prie mirštančio Jėzaus kryžiaus. Jėzaus paskelbtoji Evangelijos žinia buvo giliai palietusi jos ir protą ir širdį. Magdalietės gyvenime buvo daug nuodėmių, bet patirtas Dievo gailestingumas ją neatpažįstamai pakeitė. Ji sekė paskui Jėzų, gaudė kiekvieną jo žodį, tačiau, kaip ir kiti artimiausi Jėzaus mokiniai, ji nebuvo iki galo suvokusi to, kas Jėzaus mokyme buvo svarbiausia, – tiesos apie prisikėlimą iš numirusiųjų.

Panašiai nutiko ir tam „kitam mokiniui“, kurį tokiu vardu evangelistas Jonas pavadina net keturis kartus. Tas „kitas mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ buvo pats evangelistas Jonas. Jis trejus metus sekė paskui Jėzų, taip pat gaudė kiekvieną jo žodį, matė daromus stebuklus, girdėjo jį kalbant, kad bus nukryžiuotas ir trečią dieną prisikels. Bet ir Jonas nebuvo iki galo tuo įtikėjęs. Jis rašo: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“ (Jn 20, 9). Jonas įtiki tik pamatęs tuščią kapą ir drobules, į kurias buvo įvyniotas Jėzaus kūnas: „Jis pamatė ir įtikėjo.“ Įtikėjo anksčiau, dar prieš Jėzaus pasirodymą Vakarienbutyje.

Ar nepanašiai nutinka ir mūsų tikėjimo kelionėje? Mes irgi sekame paskui Jėzų: girdime sekmadieniais skaitomą Evangeliją, uolesni gal ir patys paskaitome Šventąjį Raštą, dedamės viską į protą ir širdį. Tačiau mintis apie būsimąjį prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą yra tarsi per didelė, kad pilnutinai įtikėtume, jog paskutinis taškas mūsų gyvenime bus ne kapas, bet prisikėlimas ir nesibaigiantis gyvenimas Viešpaties artumoje. Ši tikėjimo tiesa yra per daug didinga ir graži, kad būtų lengva ja patikėti, nors Apreiškimo knygoje apie ją aiškiai kalbama: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4).

Kristaus Prisikėlimo šventė kviečia mus į visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime ir aplink mus, žvelgti būsimojo prisikėlimo šviesoje. Ką gi reiškia tie kryžiai ir kryželiai, paliečiantys mūsų pečius, tačiau padedantys tvirčiau ir tiesiau eiti į mums pažadėtąjį prisikėlimą ir gyvenimą su Dievu bei visais išgelbėtaisiais.

Apaštalas Jonas, išsamiai aprašęs Jėzaus gyvenimą, jo kančią ir prisikėlimą, nė žodžio neparašė, kur buvo ir ką veikė tą rytą Jėzaus Motina Marija. Ji nebėgo prie Sūnaus kapo, nes tikėjo, kad jo tenai nėra; bėgo tik tie, kurie tokio tikėjimo neturėjo. Tą pirmųjų Velykų rytą Marija maldoje kontempliavo visa tai, kas buvo įvykę. Čia labai tinka evangelisto Luko pasakymas apie Jėzaus Motiną: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19).

Panašiai kaip Marija, ir mes Prisikėlimo šviesoje turime apmąstyti visa, kas vyksta aplink mus. Tokių Velykų, kaip šiemetinės, nebuvo per du tūkstančius metų po Jėzaus prisikėlimo. Tik bažnyčių varpai primena Velykas; pati Velykų liturgija švenčiama už uždarytų durų, procesijose neskamba džiaugsmingasis „Aleliuja“. Ieškome atsakymo, kodėl. Dievas neįsikiša ir leidžia koronaviruso epidemijai apimti tie daug žmonių. Panašiai galėtume klausti: kodėl Dievas leido, kad būtų nukryžiuotas Jo Sūnus? Kodėl leido įtūžusiai miniai tyčiotis iš nukryžiuotojo Jėzaus: „Jei tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Ir Jėzus nenužengė, nes be nukryžiavimo nebūtų sunaikinta nuodėmė, nebūtų įvykęs Prisikėlimas, taip pat ir mūsų prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

Dabartiniame pasaulyje ne tik yra daug sunkių nuodėmių – núodėmės, kaip antai, negimusios gyvybės žudymas, sunkių ligonių eutanazija, beširdiškumas vargstantiems, nesiskaitymas su bendražmogiškosiomis moralės normomis, yra netgi įteisinamos. Dievas taip prakalba, kad priverčia sustoti ir susimąstyti, kur einame.

Mums, tikintiems į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, dabartinė nelaimė yra proga išlaikyti ramybę, pagilinti tikėjimą ir visur, kur tik galime, būti geraisiais samariečiais – pagelbėti kenčiantiems žmonėms, nes ką padarome jiems, padarome pačiam Jėzui. Ši nelaimė tegul tampa proga mokytis su Dievu bendrauti ne tik bažnyčiose, bet ir savo namuose; proga savo namus paversti mažomis bažnyčiomis, kuriose skambėtų Šventojo Rašto žodis, skelbiantis ir apie mūsų prisikėlimą.

+ Sigitas TAMKEVIČIUS

Kardinolas