Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Lietuvoje viešėjęs Lenkijos vyskupų konferencijos grupės ryšiams su Lietuvos episkopatu narys, Drohiczyno (Lenkija) vyskupas Antoni Pacyfik Dydyčius OFM Cap. lapkričio 15 d. Kaune susitiko su arkivyskupijos dvasininkais ir katalikiškų institucijų sielovados bendradarbiais.

Į susitikimą su pasauliečiais Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje svečią atlydėjęs vyskupas Jonas Ivanauskas pasidžiaugė galimybe pristatyti mažiausios Lenkijoje, tačiau gražias sielovados tradicijas puoselėjančios vyskupijos ganytoją, profesorių, mokslų daktarą, ilgus metus dėsčiusį Bažnyčios istoriją; kartu jis atkreipė dėmesį, jog svečiui gerai pažįstama Lietuvos Bažnyčios istorija ir ypač skaudus jos kentėjimų laikotarpis sovietiniais metais.

Vysk. Dydyčius OFM Cap. savo pranešimą grindė „dalijimosi dovanomis“ sąvoka. Kalbėjusiojo nuomone, bet koks bendradarbiavimas, o ypač Bažnyčioje, turi būti pagrįstas dalijimusi; šis dalijimasis dovanomis yra labai svarbus, nes dovana kyla iš širdies, iš meilės. Tokio dalijimosi svarbą pabrėžė ir 1991 m. vykęs I–asis Europos Vyskupų sinodas, kuriame dalyvavę Rytų ir Vakarų Europos šalių vyskupai išsakė savo kraštų bažnyčių skaudulius: Rytų Europoje – tikėjimo persekiojimus, tremtis, kalėjimus, Vakarų Europoje – sekuliarizacijos pavojus. Ganytojas padrąsino Lietuvos tikinčiuosius svarstyti tai, ką išgyveno mūsų Bažnyčia sovietiniu laikotarpiu; jos kentėjimų patirtis paskutiniaisiais dešimtmečiais yra didžiulė dovana Vakarų Europos šalių bažnyčioms.

Pastebėjęs, jog sovietiniais metais bažnytinės institucijos ir struktūros Lietuvoje buvo gerokai sugriautos, svečias paragino neužmiršti, kad nors šiuolaikiniame pasaulyje be struktūrų išties sunku ką nors nuveikti, svarbesni yra žmogiškieji santykiai: juk ir pats tikėjimas remiasi asmeniniu Dievo ir žmogaus santykiu. Evangelizuojant svarbu neužmiršti, jog religiniame gyvenime įmanoma dalyvauti tik visu savo asmeniu. Pasak ganytojo, Jėzus, siųsdamas apaštalus, nenurodė, kaip jie turi mokyti, tik nurodė perteikti šio skelbimo turinį – Jį patį. Šis didžiulis Jėzaus pasitikėjimas savo mokiniais, kad jie skelbs tiesą, turėtų uždegti sielovados darbininkus. Šiuolaikiniams evangelizuotojams svarbu remtis socialiniais – psichologiniais veiksniais, tačiau nepalyginti svarbiau yra šv. Pauliaus pavyzdžiu uždegti pasaulį, jam padedant pažinti vienintelį žmonijos šansą – Jėzų Kristų.

Kreipdamasis į įvairių bažnytinių institucijų darbuotojus, vyskupas Dydyčius paragino kaskart iš naujo patiems apmąstyti, kas yra Bažnyčia. Tai svarbu vykdant savo uždavinį vesti į ją kitus, atveriant suvokimą, jog Bažnyčia teikia žmogui pačią didžiausią gyvenimo perspektyvą. Kartu svečias pastebėjo, jog konkretus žmogus pažįsta Bažnyčią konkrečioje vyskupijoje ar parapijoje. Nuo pačių dirbančiųjų jose atsakomybės, jautrumo meilei ir tiesai priklauso, kaip lemtingas atskiram žmogui bus šis susitikimas su Bažnyčia. Viskas, pasak svečio, turi būti daroma vardan Jėzaus ir Jo vardu, kaip anuomet Petras ištarė Jeruzalės luošiui: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!” (Apd 3, 6). Kaip padrąsinimo ženklą svečias citavo popiežių Joną Paulių II, kuris, žvelgdamas į keliaujančius piligrimus, rašė: „Aš tuose žmonėse įžvelgiau gyvą keliaujančios Bažnyčios įvaizdį, kuri, anot šv. Augustino, keliauja tarp pasaulio persekiojimų ir Dievo paguodos“. Ši Dievo paguoda turi teikti patį didžiausią užsidegimą, su kuriuo Kristų skelbė apaštalas Paulius.

Savo pranešime prelegentas taip pat apibrėžė katalikiškus sambūrius – bendruomenes, kurios palaiko Bažnyčios gyvybingumą. Susitikimo dalyviai įdėmiai klausėsi svečio pasakojimo apie Lenkijos bažnyčioje veikiančias katalikiškas bendruomenes: maldos grupes parapijose, „Oazių“ judėjimą, įvairias katalikiško veikimo organizacijas bei akcijas (pvz., katalikų profesines sąjungas) ir karitatyvines struktūras. „Oazių“ – atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje – judėjimas, paplitęs Lenkijoje prieš tris dešimtmečius, ugdo katalikus trimis kryptimis: liturgine, bibline, šeimos vertybių (įdomu, jog netgi kai kurie atsakingieji Lenkijos politiniai vadovai yra „Oazių“ ugdytiniai). Ganytojo teigimu, žlugus komunistinei sistemai Lenkijoje, katalikams nebuvo lengva opozicines nuostatas keisti konstruktyviu bendradarbiavimu. Bažnyčiai tuomet ypač trūko kontaktui su visuomene pasirengusių žmonių. Dabartinių katalikiškų institucijų bei sambūrių uždavinys – ugdyti sąmoningus krikščionis, rengti juos darbui padedant kitiems atrasti Jėzų Kristų. Kita vertus, laisvės sąlygomis bažnytinių institucijų skaičiaus didinimas nėra svarbiausia; svarbiau, kad bet kurios bendruomenės veikla bažnyčioje nebūtų savatikslė, pametant iš akių svarbiausia – Jėzų Kristų. Karitatyvinių struktūrų darbuotojus svečias paakino neapsiriboti vien medžiagine pagalba; negalima nusiraminti tik įkūrus vargšų šelpimo institucijų – jos turėtų ugdyti visuomenę ir tiesioginiam žmogiškam bendravimui su nelaimingiausiais savo nariais. Ganytojas atkreipė dėmesį į tai, kad net komunistai gerai suprato Bažnyčios gyvybingumo pagrindą – meilės darbus artimui: užgrobę valdžią Lenkijoje, jie siekė skubiai suvalstybinti karitatyvinius sambūrius ir taip susilpninti Bažnyčią.

Vysk. A. P. Dydyczius OFM Cap. taip pat išsakė savo požiūrį į pasaulietinės žiniasklaidos keliamą pavojų žmogaus dvasiai. Jo nuomone, šiandien bažnytinės bendruomenės turėtų imtis uždavinio ugdyti katalikų sugebėjimą atpažinti tiesą ir atitinkamai reaguoti į neteisybę. Katalikai turėtų drąsiau pasipriešinti žiniasklaidos manipuliavimui tiesa. Visuomenės informavimo priemonės Bažnyčiai yra labai svarbios, tačiau dar reikia daug nuveikti ugdant referentus, viešuosius kalbėtojus; apie Bažnyčią turime taip kalbėti, kad ją pamiltų.

Kaip dvasinės stiprybės šaltinius Bažnyčios darbuotojams vyskupas nurodė Šventąjį Raštą, ypač – Apaštalų darbus, Bažnyčios katekizmą, sakramentus.

Atsakydamas į dalyvių klausimus, svečias pasidalijo asmeniška savo darbo parapijoje patirtimi, ir ypač dirbant su jaunimu. Jis paragino parapijose sudaryti daugiau galimybių ir erdvės jaunimo bendravimui, jo kultūrai ugdyti – jaunimą reikia mokyti ir pramogauti; skatinti mažas grupeles – jaunimo, vyrų, moterų, kuriose būtų dalijamasi gyvenimo patyrimais. Vien iš sakyklos skambantis kunigo žodis dažnai neilgam įsišaknija parapijiečių širdyse; žmonėms parapijoje reikia artimesnės tarpusavio bendrystės, kurios galimybę atėmė komunistinis rėžimas ir kurią dabar primygtinai siūlo sektos. Kaip didžiulį piktosios dvasios veikimo lauką ganytojas nurodė šiuolaikines šeimas, kuriose daugėja susiskaldymo pagundų. Lenkijoje katalikiškas šeimas brandina ir stiprina vis labiau plintantis Nazareto šeimų judėjimas, „Oazių“ judėjimo sekcijos, buriančios bendravimui nedideles 6 – 8 šeimų grupeles.

Susitikimo dalyviai šiltai atsisveikino su vyskupu A. P. Dydyčiumi OFM Cap., jo pranešime atpažinę daug panašių Lietuvos ir Lenkijos bažnyčių istorijos bei veikimo bruožų. Pasak svečiui padėkojusio vysk. J. Ivanausko, susirinkusieji gavo naujų minčių ir atsakymų, kaip bažnytinės bendruomenės šiandien galėtų atsiliepti į savo meto iššūkius Lietuvoje.

Po to vyskupas A. P. Dydyčius OFM Cap. Kauno kurijoje susitiko su arkivyskupijos dvasininkas. Čia svečias iš Lenkijos kunigams skaitė pranešimą apie kunigiškojo pašaukimo esmę. Vyskupas pabrėžė: „savo tarnystei esame pašaukti Viešpaties, ne hierarchų, bet paties Dievo, todėl mūsų pašaukimas bus vaisingas pirmiausiai tiek, kiek sugebėsime būti drauge su Juo – maldoje ir kiekvieną gyvenimo akimirką“. Ganytojas taip pat akcentavo kunigų tarpusavio vienybę, kaip neišvengiamą sėkmingos pastoracijos ir pilnutinio savojo pašaukimo įgyvendinimo sąlygą bei priminė Jėzaus Kristaus įsakymą savo mokiniams: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15 16-17).

Antrojoje susitikimo dalyje svečias atsakė į dvasininkus dominusius klausimus. Paklaustas apie Lietuvoje pastaruoju metu vėl suaktualintą abortų problemą ir tai, kaip Lenkijos visuomenė ir valstybė atsižvelgia į Bažnyčios poziciją, vysk. Dydyčius sakė, jog labai daug priklauso nuo politinės valdžios geranoriškumo šiuo atžvilgiu: „anksčiau būta žymiai blogiau, tačiau dabar priimtas gana griežtas įstatymas ir abortų yra gerokai sumažėję“.

-dg,dch-

Pasiteiravus svečio nuomonės apie naujųjų Europos Sąjungos šalių laikyseną senųjų atžvilgiu, vyskupas teigė, kad „į Europą turime žengti ne kaip maldaujantys, bet eiti aukštai pakelta galva suvokdami, kad patys esame Europai labai vertingi su visa savo patirtimi ir kultūra, kurios senąjį žemyną be galo praturtina“. 

Susitikimas užbaigtas bendra malda bei pietumis. Kitas arkivyskupijos kunigų susitikimas kurijoje vyks gruodžio 21 d. – Viešpaties užgimimo švenčių išvakarėse.