Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus homilija I Advento sekmadienį
Paskelbta: 2012-12-03 12:08:52

 Gyvenimas laukimo ženkle

Liturginiai metai prasideda adventu ir sekmadienį atverčiame pirmąjį jų puslapį. Keturias savaites prieš šv. Kalėdas esame kviečiami rengtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventei. Esame kviečiami mąstyti ne apie pirkinius, kalėdines dovanas, eglutes ar pramogas, bet irtis į gelmę – geriau suvokti, ką reiškia kiekvienam iš mūsų Kristus atėjimas į žemę. Adventas – tai Dievo duotas metas labiau atsigręžti į Kristų.

Adventas skelbia džiugią naujieną, apie kurią apaštalas Paulius kalba: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Džiugios naujienos esmė – mes esame iš blogio vergijos išgelbėti žmonės, esame Dievo vaikai.

Žmonės dažnai džiaugiasi ir didžiuojasi suradę archyvuose, jog jų tolimi protėviai buvo bajorai ar kunigaikščiai. Tačiau Adventas mums atneša nepaprastą žinią: mes esame Dievo vaikai ir dangaus karalystės paveldėtojai. Per Jėzų Kristų mes esame gavę brangiausią dovaną – amžinojo gyvenimo viltį. Todėl šia viltimi turi būti nušviestas visas mūsų gyvenimas: mūsų svajonės, planai ir darbai. Jeigu tikinčio kataliko ar bet kurio krikščionio gyvenime šios vilties nesimatytų, tai liudytų, jog jis Jėzaus nepažino.

Jėzų Kristų pažinę žmonės privalo būti pilni meilės, noro daryti pažangą ir siekti šventumo. Apaštalas Paulius apie tai rašo: „Broliai! Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems <...>, kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo. <...>Darykite vis daugiau pažangos!“ (1 Tes 3, 12–13; 4, 1 ).

Adventas įsakmiai kviečia pasitikrinti, ar atsiliepiame į Dievo meilę, išlietą mums per Jėzaus įsikūnijimą, ypač per jo mirtį už mūsų nuodėmes. Pasitikrinti, ar mes gyvename viltimi, jog paskutinį žodį tars ne blogis, ne nuodėmė, bet Kristus.

Kad mes neapsiprastume su kvietimu siekti šventumo, kuris yra ne kas kita, kaip gyvenimas Dievo meilės šviesoje, pirmąjį Advento sekmadienį Dievo žodis mums primena apie Jėzaus pasirodymą laikų pabaigoje. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus jūros šniokštimo.<...> Dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 25–26). To neįvyks šių metų gruodžio mėnesį prieš Kalėdas, kaip kalba kai kurie majų kalendoriaus tyrinėtojai, bet prie šios datos mes nenumaldomai artėjame.

Jėzus, pasakodamas apie laikų pabaigą, nekvietė gyventi baimėje. Jis kalbėjo: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28).

Kol gyvename žemėje, mes būtume nerealūs svajotojai, jei tikėtumės gyventi tik šviečiant saulei. Tokias utopijas kūrė komunizmo agitatoriai, teigdami, kad ateis laikas, kai dirbsime pagal išgales, o gausime atlygio tiek, kiek norėsime. Tikrovėje kasdien susiduriame su sunkumais ir gundymu blogį įsileisti į savo širdį. Nepaisydami sunkumų, mes esame pilni vilties ir džiaugsmo, nes žinome Kristaus pažadą likti su mumis iki pasaulio pabaigos. Ypač sunkumų ir kančios metu svarbu prisiminti Jėzaus raginimą: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Deja, šiandien nuolat matome žmonių, nesugebančių pakelti galvos. Žiniasklaida nuolat transliuoja žinią apie gyvenimu nusivylusius žmones. Jie nusivylę, nes negali gyventi taip, kaip norėtų. Dažnai tie norai yra nerealūs, nes norima mažai dirbti ir daug turėti. Retas suvokia, kad ne dideli pinigai padaro žmogų laimingą, o tarnavimas, savęs dovanojimas kitiems.

Viltį ir gyvenimo džiaugsmą gali dovanoti tik Dievas. Dėl to Jėzus persergėjo nepasinerti kasdienybėje, kad mūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių (plg. Lk 21, 34). Šie dalykai neša ne džiaugsmą, bet vergystę.

Adventas yra laukimo metas. Žmonės nuolat ko nors laukia: atostogų, malonių susitikimų, sėkmės darbe etc. Deja, šie laukimai ne kartą apvilia. Neapvilia tik Viešpaties laukimas. Todėl tikinčio žmogaus gyvenimas privalo skleistis laukimo ir vilties ženkle. Patiriamas blogis yra laikinas ir ne jis tars paskutinį žodį. Jį tars Žmogaus Sūnus, jeigu būsime į jį atsigręžę. Todėl per adventą bandykime kasdien atsigręžti į jį, prisiliesti prie jo, klausydami jo Žodžio ir maitindamiesi jo eucharistiniu Kūnu.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Dievas nori stabdyti žmogų nuo blogo kelio, padėti jam, išgelbėti jį. DIEVUI irgi ADVENTAS – Jo širdis laukia žmogaus atsivertimo. Adventas – tai aktyvaus troškimo ir širdies karščio metas. TAISYKIME VIEŠPAČIUI KELIĄ... TIESINKIME JAM TAKUS...

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune