Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija minint prof. kun. Kęstučio Trimako pirmąsias mirties metines
Paskelbta: 2014-07-20 20:57:24

Ištikimasis Jėzaus mokinys

Jėzus siuntė septyniasdešimt du mokinius į miestelius ir kaimus skelbti Gerosios naujienos apie prisiartinusią Dangaus karalystę. Šiai misijai buvo reikalingi pagalbininkai, ir Jėzus juos rinko anuomet, renka ir visais amžiais. Tarp Jėzaus pakviestųjų ir pasiųstųjų buvo kun. Kęstutis, kurio mirties metines minime.

Didžiausia Dievo dovana Kęstučiui buvo gera motina, kuri padėjo savo vaikams žmogiškai ir dvasiškai bręsti. Kun. Kęstutis savo motiną dienoraštyje vadina Mamune ir apie ją parašo daug šiltų žodžių. Dvasiškai brandi motina pati grūmėsi su šeimos negandomis ir dėjo pastangas apsaugoti vaikus nuo viso blogio, kad jis nesužeistų jaunų jų širdžių.

Neilgai Kęstutis džiaugėsi tėviškės dangumi. Kaune baigė tik pradžios mokyklą, nes karas nubloškė į Austriją, vėliau į Vokietiją. Besimokydamas lietuvių gimnazijoje Kęstutis susipažino su ateitininkais, tapo šios organizacijos nariu, o vėliau, būdamas kunigu – dvasios vadu.

Kęstutis, 1948 m. baigęs lietuvių gimnaziją Miunchene, kaip ir visi jaunuoliai, mąstė apie savo pašaukimą: jį traukė šeimos gyvenimas, bet Jėzaus trauka buvo didesnė. Svarstė, ką pasirinkti – pasauliečio kunigo ar vienuolio kelią. Ir vėl nulėmė meilė Jėzui: jeigu pasišvęsti, tai visiškai, sau nieko nepasiliekant. Septyniasdešimt dviejų mokinių būrys Kęstučiui tapo Jėzaus Draugija, kurioje devyniolikametis jaunuolis Šiaurės Amerikoje pradėjo noviciatą.

Formavimo laikotarpis buvo pakankamai ilgas. Jo metu Kęstutis ne tik dvasiškai brendo, bet ir studijavo anglų ir klasikines lotynų bei graikų kalbas, vėliau filosofiją ir teologiją. Po vienuolikos dvasinio ir intelektualinio augimo metų 1960 m. buvo įšventintas kunigu.

Aukštasis humanitarinis išsilavinimas atvėrė galimybę kun. Kęstučiui darbuotis katalikiškoje žiniasklaidoje. Net septynerius metus (1962–1969) redagavo jėzuitų žurnalą „Laiškai lietuviams“. Aštuonerius metus (1975–1983) Šiaurės Amerikos ateitininkų žurnalą „Ateitis“; vienuolika metų buvo žurnalo „Aidai“ vienas iš redaktorių.

Kun. Kęstutį labai traukė psichologijos mokslai; jis trejus metus studijavo psichologiją ir 1972 m. apsigynė psichologijos daktaro laipsnį. Šios studijos nulėmė jo, kaip klinikinio psichologo, dvidešimties metų (1972–1992) darbą. 1982 m. kun. Kęstučiui buvo suteiktas profesoriaus vardas Čikagos Lojolos universitete.

Tarnystės ligoninėje kun. Kęstučiui buvo per maža. Nuo 1984 iki 2013 metų jis buvo Šv. Antano parapijos Cicere lietuvių misijos vadovas. (Amerikoje emigrantai turi ne tik parapijas, bet ir mažesnius religinius padalinius, kurie vadinasi misijomis. Čikagoje lietuviai turi Cicero ir Lemonto misijas.)

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę kun. Kęstutis skubėjo padėti atsikuriančiai Tėvynei. Nuo 1992 m. iki 2008 m. jis yra vizituojantis profesorius VDU KTF, Vilniaus pedagoginiame, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Už pagalbą atkuriant VDU ir mokslininko darbą kun. Kęstučiui suteikiamas VDU garbės daktaras.

Kokį kun. Kęstutį matė mūsų tautiečiai Amerikoje ir Lietuvoje? Jis paprastas, nuolankus, bet kartu labai ryžtingas. Kun. Kęstutis žinojo jam Dievo padovanotus talentus ir turėjo daug dirbti su savimi, kad nesididžiuotų tuo, ką turi, bet nuolankiai visiems patarnautų.

Kęstutis buvo kunigas, kuris ilgus metus ištikimai tarnavo žmonėms. Tarnystė lietuvių misijoje, darbas redakcijose, ligoninėse, ateitininkų stovyklose apsaugojo kun. Kęstutį nuo daugelio šio pasaulio gundymų. Kun. Kęstutis – darbštumo pavyzdys. Tiesiog stebina, kiek daug aprėpdavo darbų, kuriems būtų reikėję kelių darbininkų. Kaip būtų gera, kad šitą pamoką būtų išmokę visi Lietuvos kunigai!

Kun. Kęstutis labai mylėjo Švč. Mergelę Mariją. Jo dienoraštis puikiai atskleidžia, kiek daug vietos jo religiniame pasaulyje turėjo Dievo Motina, su kuria maldoje kasdien bendravo.

Jis buvo Lietuvos kankinių garsintojas. Daugiau kaip 50 m. garsino kankinę, ateitininkę mokytoją Adelę Dirsytę ir jos maldaknygę „Marija, gelbėk mus!“, kuri buvo išleista daugeliu kalbų. Paskutiniais metais kun. Kęstutis pasirūpino jos vertimu į suomių kalbą. Jam labai rūpėjo, kad pamažu į priekį judėtų Adelės Dirsytės beatifikacijos byla.

Kun. Kęstutis visą gyvenimą išliko idealistas, kovotojas už gyvybės kultūrą, lietuviškos spaudos rėmėjas ir darbininkas.

Šiandien dėkojame Dievui už kun. Kęstučio Mamunę, už jį formavusius kunigus ir už tai, kad pats kun. Kęstutis tapo tuo ištikimu Jėzaus mokiniu, kuris siunčiamas ėjo visur, kur tik reikėjo jo žinių ir mylinčios širdies.

Kai septyniasdešimt du mokiniai grįžo, jie džiaugėsi savo darbo sėkme: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Į tai Jėzus atsiliepė: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Viliamės, kad kun. Kęstučio vardas tikrai yra įrašytas danguje.


 

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune