Archyvo įrašas

Bažnyčios pavasaris ir žiema

„Nuolat augo burys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“ (Apd 5,14), – rašoma Apaštalų darbų knygoje. Tai buvo Jėzaus Kristaus ant apaštalų pamato įkurtos jaunos Bažnyčios pavasaris – augimo ir žydėjimo metas. Tačiau Bažnyčios gyvenime būna ir žiemos metas, kai apmiršta pirmykštis uolumas. Apaštalas Jonas jau pirmojo amžiaus pabaigoje rašė vienai krikščionių bendruomenei: „Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų“ (Apr 2, 4–5). Yra du labai svarbūs klausimai:

kas nulemia Bažnyčios augimą ir
kodėl kartais Bažnyčia išgyvena krizę.

Bažnyčioje visada būna pavasaris, kai žmonės leidžia savyje veikti Dievo Dvasiai. Tam reikalingas gyvas tikėjimas, kurio nenupirksi, nepasiskolinsi, bet kuris yra Šventosios Dvasios dovana. Dievas šią dovana duoda ne už žmogaus nuopelnus, bet veltui, tačiau žmogus privalo pasiruošti, kad galėtų šią dovaną priimti. Kiekvienam iš mūsų, kaip apaštalui Tomui, yra reikalingas prisilietimas prie gyvojo Kristaus:

prie Eucharistijos, (Eucharistijos šventimas, dažna Šv. Komunija)
prie Kristaus kryžiaus (kančios įprasminimas Jėzuje Kristuje) ir
prie tikinčiųjų bendruomenės (rūpestis bendruomenės reikalais).

Bažnyčia rekomenduoja kai kurias dvasines praktikas, kurios ypač stiprina tikėjimą. Tai geros rekolekcijos, nuoširdi išpažintis ir pamaldumas į Dievo Motiną Mariją. Jeigu jaustume, kad tikėjimas mumyse apsilpęs, siūlyčiau rimtai patikrinti, kaip naudojamės minėtomis dvasinėmis pratybomis.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdėjome pasakojimą, kaip vienas Jėzaus mokinys Tomas išgyveno krizę. Po viso to, kas įvyko Jeruzalėje, po kruvinojo penktadienio ir užristo akmens ant Jėzaus kapo, Tomas pasimetė. Jam buvo sunku patikėti net mačiusiųjų Jėzų draugų ir moterų pasakojimais. Jėzaus pasirodymas Tomui buvo dangaus dovana, atgaivinusi susvyravusį jo tikėjimą ir drąsą.

Krizę Bažnyčioje sukelia tikėjimo stoka dvasiškių ir tikinčiųjų gyvenime. Labai dažnai mes matome tik susilpusio tikėjimo pasėkmes, pvz., tikintieji žmonės nemoka būti atlaidūs, yra apsileidę artimo meilėje, lengvapėdiškai daro nuodėmes arba pvz., kunigai daugiau rūpinasi savo reikalais nei Bažnyčia. Tai ženklas, kad šių žmonių gyvenime tikėjimas yra apmiręs ir jie jau yra “pabaltinti karstai“, nes neleidžia savyje veikti Šventajai Dvasiai. Dar blogiau atsitinka, kai tikėjimas apsilpsta kunigo gyvenime ir jis pasidaro drungnas dvasiniams dalykams. Žmonės greitai pastebi, kad čia jau nebe apaštalas, o tik valdininkas, kuriam rūpi ne Dievo ir Bažnyčios reikalai, bet pinigai ir sotus gyvenimas.

Šiandien Katedroje neeilinis įvykis, nes kunigystės dovaną priims ne svetimas, bet Katedros bendruomenės narys, kurio patarnavimais ne vienas tikintysis jau pasinaudojo. Dirbdamas Kunigų Seminarijoje, būsimasis kunigas uoliai tarnavo Katedros tikintiesiems.

Kunigystės sakramentas yra teikiamas ne asmeniškai naudai, bet tarnavimui tikinčiųjų bendruomenei. Todėl tave, mielas broli, raginu dieną ir naktį mąstyti tik apie tai, kaip patarnauti tikintiesiems, ką padaryti, kad Bažnyčioje būtų pavasaris.

Kartais tikintieji jauną kunigą klaidina, sudarydami nuotaiką, kad kunigystė yra žmogaus išaukštinimas ir garbė. Taip, ištikimai tarnauti Kristui ir jo Bažnyčiai yra garbė, tačiau koks didelis pažeminimas - tarnauti Bažnyčiai apsileidusiai. Todėl šventimų dieną raginu ir meldžiu, kad neieškotum žmonių pagyrimų, bet vyriškai priimtum visus pažeminimus, kurie neatskiriami nuo tarnavimo Bažnyčiai. Tokia kunigo dalia buvo vakar – sovietmetyje, tokia ji ir šiandien - nepriklausomybės metais, kai mėgaujamasi vieno kito kunigo silpnybėmis ir metamas juodas kaltinimas visiems kunigams.

Jus, mieli tikintieji, raginu ne tik šiandien, bet nuolatos melsti Šventąją Dvasią, kad jinai galingai veiktų tiek šio jauno kunigo, tiek visų kunigų širdyse, kad jų gyvenimas būtų gyvas Evangelijos skelbimas. Amen.