Archyvo įrašas

Religiniam švietimui dešimt metų

Lietuvos kunigai ir tikybos mokytojai per praėjusį dešimtmetį yra išvarę gilią religinio švietimo ir dorinio ugdymo vagą. Laisvė suteikė galimybę mokyklose dėstyti tikybą ir padėti mokiniams įsisavinti krikščioniškosios moralės principus. Dėkojame Dievui už šią galimybę, nes be jos mūsų tėvai nebūtų pajėgę perteikti savo vaikams reikiamų tikėjimo žinių ir parengti jų tikėjimo praktikai. Laisvė garantavo tėvams (vyresnėse klasėse net patiems moksleiviams) galimybę pasirinkti tikybą ar etiką, kadangi daliai mūsų tautiečių, penkiasdešimt metų ugdytų ateizmo, priimtinesnė bendražmogiškoji etika, bet ne ant krikščioniškųjų pamatų statoma dora. Bažnyčia, pripažindama teisę pasirinkti, negali nematyti dabarties mokyklose iškylančių problemų.

Labai apgailėtinas yra kai kur pastebimas tikybos ir etikos supriešinimas, nors šios pamokos siekia to paties tikslo – išugdyti darnias asmenybes. Taip pat tikybos mokymui ir doriniam ugdymui didelę žalą daro dalies mokinių tikybos ir etikos pamokų dažnas kaitaliojimas. Lengviau galima pateisinti pačius mokinius, kurie dar nepajėgia suvokti saviugdos svarbos. Tačiau mokyklose nebuvo išvengta mokinių ir jų tėvų įkalbinėjimų, kad mokiniai lankytų ne tikybos, bet etikos pamokas. Šitaip elgtis vienose mokyklose paskatindavo noras, kad etikos mokytojai turėtų daugiau pamokų, o kitur šitai nulemdavo mokyklos vadovybės prielankumas pasaulietinei etikai. Žinoma, buvo atvejų, kai ir patys tikybos mokytojai dėl pasirengimo atsakingam darbui stokos nesugebėdavo patraukti moksleivių į tikybos pamokas. Pradinėse klasėse dauguma tėvų paprastai pageidauja, kad jų vaikai lankytų tikybos pamokas, nes nori juos parengti pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, manydami, jog tikybos pamokos tik tam ir yra skirtos. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai etikos mokytojai įkalbinėdavo moksleivius lankyti etiką ir žadėjo juos parengti Pirmajai komunijai, užmiršdami, kad ir parapinei katechezei reikia vyskupo kanoninio siuntimo.

Iš tikrųjų tikybos pamokų tikslas yra kur kas platesnis už pradinį pasirengimą sakramentiniam gyvenimui: pasiremiant Evangelija ir krikščionišku pasaulio suvokimu padėti mokiniams surasti atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus, susikurti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, padėti jiems subręsti darniomis asmenybėmis, turinčiomis aiškius moralinius principus ir vertybinę orientaciją.

Pagrindinis mokinių rengimas sakramentinei praktikai turi vykti ne per tikybos pamokas, bet parapinės katekezės metu. Gaila, kad ne visi tikybos mokytojai suprato parapinės katekezės svarbą, o kai kurie net įkalbinėjo tėvus neleisti vaikų į parapinės katekezės užsiėmimus. Norime tikėti, kad tai buvo daroma neįsigilinus į Bažnyčios nuostatą dėl tikybos pamokų ir parapinės katekezės atskyrimo.

Katalikai tėvai turi būti labai sąmoningi ir išnaudoti abi galimybes: tikybos pamokas mokykloje ir parapinę katekezę bažnyčioje, kad vaikai teoriškai ir praktiškai būtų kuo geriau parengti visaverčiam gyvenimui. Suprantame tėvus, nes vaikų ugdymas iš jų pareikalauja daug laiko ir pastangų, kurios ne visada atneša laukiamų vaisių. Tačiau matant visuomenės klystkelius ir dabarties pavojus jaunų žmonių doriniam brendimui, katalikams tėvams nereikėtų užmiršti šventos pareigos padėti vaikams pasinaudoti mokykloje ir parapijoje sudarytomis galimybėmis augti sąmoningais krikščionimis. Katalikai tėvai nusikalstų savo sąžinei, jei vaikus siųstų ne į tikybos, bet į etikos pamokas manydami, kad jų vaikams pakaks to, ką per kelias savaites ar mėnesius jie išmoks per parapinės katekezės užsiėmimus. Tėvai taip pat labai neatsakingai elgtųsi, jei po Pirmosios komunijos savo vaikus siųstų ne į tikybos, bet į etikos pamokas, nes religinis ir dvasinis ugdymas nukentėtų. Kaip augančią gėlę reikia be paliovos laistyti, taip per visą brendimo laikotarpį būtina uoliai ugdyti jauno žmogaus religinį ir dorinį gyvenimą, nes tik tada galima tikėtis gausių vaisių.

Didelę pagarbą nusipelno tikybos mokytojai ir parapijų katechetai, kurie pasiaukodami per praėjusį dešimtmetį mokė ir ugdė moksleivius, – jų darbas atneša gražių vaisių. Ypač padėkos nusipelno tie katechetai, kurie ne tik perteikė tikėjimo žinias, bet ir savo gražiu pavyzdžiu liudijo Kristų. Uoliesiems katechetams belieka palinkėti išlaikyti pirmykštį uolumą, kelti savo kvalifikaciją ir ieškoti būdų, kaip įtaigiau perduoti moksleiviams Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną. Rūpestis dėl tikėjimo perdavimo telydi kiekvieno tikybos mokytojo ir katecheto žingsnius.

Būtina pasidžiaugti kunigais, kurie tarp visų sielovados rūpesčių patį didžiausį dėmesį skyrė moksleivių religiniam švietimui ir ugdymui ir visokeriopai rėmė tikybos mokytojus. Ateityje reikėtų skirti dar daugiau dėmesio bei laiko vaikams ir jaunimui, nes bet koks aplaidumas šioje srityje būtų labai nuostolingas ir Bažnyčiai, ir visuomenei. Siektinas kuo glaudesnis kunigų ir mokyklose dirbančių katechetų bendradarbiavimas, nes tik tuomet galima tikėtis geriausių rezultatų. Kunigams reikia palaikyti su mokykla glaudžius ryšius ir visais įmanomais būdais remti mokyklose vykdomas geras iniciatyvas. Šiuo metu ypač reikėtų padėti mokykloms kovoti su plintančia narkomanija. Šią problemą kunigai su katechetais nuolatos tesvarsto ir teieško būdų, kaip apsaugoti mokinius nuo savanaudžių nusikaltėlių, platinančių mokyklose narkotikus. Į šį Bažnyčios ir mokyklos bendradarbiavimą Lietuvos labui kviečia tik ką Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos ratifikuota sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje.