Archyvo įrašas

Šv. Kazimieras – šauklys į šventumą

Penki šimtmečiai, skiriantys mus nuo Šv. Kazimiero, gali pažadinti mintį, jog vargu galima pasimokyti ko nors iš vyro, gyvenusio prieš 520 metų. Tačiau ne viskas sensta ir sunyksta. Kaip auksas fizinėje, taip šventumas dvasinėje plotmėje visada išlaiko savo vertę.

Šiandien šv. Kazimieras ypač aktualus, nes baigiame paskęsti daiktuose, pykčiuose ir nešvankybėse. Ne tik baigiame paskęsti, bet ir prarandame suvokimą, kur yra gėris, o kur jo nėra. Kai kas bando įtikinti visuomenę, kad jeigu prokuroras sukčiui nesugebėjo pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnio, tai šis esąs teisuolis. Net teismai nesidrovi išteisinti aiškiausius sukčius. Ši situacija yra labai pavojinga, kai visuomenėje nebelieka žvaigždžių, į kurias galima pasižiūrėti ir pakoreguoti savo gyvenimo kelią.

Daug kam šventumas asocijuojasi tik su pasninkais ir maldomis. Dar kai kam atrodo, kad šventieji gali būti vienuolynuose, tik jokiu būdu ne pasaulyje, kuriame viešpatauja nuodėmė.

Dievas nuolat kviečia kiekvieną žmogų į šventumą. Senojo Testamento Kunigų knygoje randame tokius žodžius: „Viešpats kalbėjo Mozei: Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir jiems pasakyk: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19). Dievas ne tik pakvietė žmogų į šventumą, bet ir nurodė, ką jis privalo daryti, kad toks būtų. Jis paliko kelias nuostatas, kurias lengvai gali suprasti net mažas vaikelis. Pirmoji – tai raginimas mylėti: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, antroji – kvietimas laikytis Dievo nurodyto kelio: „Aš esu Viešpats: laikykitės mano nustatymų“. Taigi meilė žmogui ir klusnumas Dievui yra šventumo kelias. Visiškai nereikia važiuoti nei į Indiją, nei Lietuvoje ieškoti kažkokių stebuklingų dvasinio gyvenimo mokytojų, kurie galėtų patarti, ko reikia, kad gyvenimas būtų tobulas. Pati paprasčiausia, mažiausiai mokyta kaimo senutė lengvai suvokia biblinę išmintį, nurodančią, ką reikia daryti, kad taptum normaliu žmogumi. O šventasis tai ir yra pats normaliausias žmogus, kokį Viešpats sukūrė ir iš kurio nori tik vieno, kad jis nenukryptų nuo savo tikslo.

Tai, ką Dievas sakė žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų, tai pakartojo į žemę atėjęs Jėzus Kristus. Jis kvietė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu“. Labai svarbu savo gyvenime palikti daug vietos Jėzui Kristui. Svarbu suvokti, ką savo laiku labai gerai pažino apaštalas Paulius. Jis rašė: „Aš visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti“.

Šv. Kazimieras pažino Kristų, kuris jam padėjo pasirinkti meilės kelią. Jis mylėjo visus žmones, ypač vargšus, ir bandė Kristaus pavyzdžiu būti klusnus Dievui iki mirties. Klusnumas kainuoja, tačiau kito kelio nėra. Neklusnumas Dievui visada veda į aklavietę ir joje šiandien yra atsidūrę daugybė žmonių. Iš tos aklavietės neišgelbės nei valdžia, nei ES, nei NATO. Išsigelbėti galime tik mes patys.

Tegu negąsdina mūsų, jei praeityje net klydome. Apaštalas Paulius šitaip kalba apie save: „Broliai! Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Jėzuje Kristuje“ (Fil 3). Apaštalas labai daug klydo, tačiau tada, kai pažino Kristų, iš esmės pakeitė savo gyvenimą

Kviečiu visus – padėkime vieni kitiems siekti šventumo, nes tik jį nusinešime pas Dievą. Visa kita – pinigus, daiktus ir kitus blizgučius, į kuriuos kartais tiek daug kreipiame dėmesio, vieną kartą reikės palikti.