Archyvo įrašas

Kristaus krikštas

Sekmadienį po Trijų Karalių minime Kristaus krikšto šventę ir ja užbaigiame Kalėdų laikotarpį. Jėzaus Kristaus krikštas – tai naujas Viešpaties apsireiškimas žmonėms. Prie Jordano Jonas Krikštytojas paskelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1), o pranašo žodžius patvirtino balsas iš dangaus: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 30).

Jonas Krikštytojas skelbė atsivertimo krikštą žmonėms, laukiantiems ateisiančio Mesijo. Šitam pasiruošimui reikėjo vidinio pasikeitimo per atgailą, raginančią nusigręžti nuo blogio. Kiekvienoje nuoširdžioje atgailoje glūdi du momentai: vidinis apsisprendimas pakeisti gyvenimą paliekant nuodėmės kelią ir išorinis ženklas, kuriuo šis dvasinis aktas patvirtinamas. Tas išorinis ženklas, patvirtinantis žmonių atsivėrimą Dievui, buvo jų krikštas Jordano upėje.

Drauge su kitais prie Jordano atėjo Jėzus ir, tarsi nusidėjėlis, paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Jėzaus prašymas Jonui buvo nesuprantamas ir nepriimtinas. Jis kalbėjo: "Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!" (Mt 3). Dievo Dvasios apšviestas Jonas pažino, kad tas, kuris atėjo prie Jordano, yra lauktasis Mesijas, ir kad jis krikštys žmones Šventąja Dvasia. Jonas aiškiai pasakė, kad Jėzus yra ne tik be nuodėmės, bet ir "Dievo Sūnus" (Jn 1), atėjęs sunaikinti nuodėmę.

Kristaus krikštas buvo apsisprendimas prisiimti žmonių nuodėmes ir jas nunešti ant kryžiaus medžio, apsisprendimas mirti už pasaulio žmonių nuodėmes. Kiekviena nuodėmė yra neklusnumas Dievui, todėl Jėzaus krikštas buvo nuolankumo gestas, per visus amžius priminsiantis žmogui, jog jis, norėdamas atsikratyti nuodėmės, turi atsisakyti puikybės ir eiti klusnumo keliu.

Čia svarbu prisiminti Susitaikinimo sakramentą, per kurį mums atleidžiamos nuodėmės. Tačiau gaunama Dievo dovana - nuodėmių atleidimas - visada reikalauja mūsų nusižeminimo, išpažįstant padarytas nuodėmes. Kas nepajėgia peržengti savo išdidumo, lieka nepajėgus pasinaudoti Dievo gailestingumu.

Kristaus krikštas - tai momentas, nuo kurio Jėzus pradėjo savo misiją - pradėjo skelbti Gerąją naujieną, jog prisiartino Dievo karalystė. Apie šią misiją evangelistas Lukas pasakoja Apaštalų darbų knygoje: "Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo" (Apd 10).

Ką Kristaus krikšto diena gali priminti mums, gyvenantiems XXI amžiuje? Pirmiausia, kad ir mums, gavusiems Krikšto dovaną, taip pat tinka dangaus Tėvo žodžiai, skirti Jėzui: „Tu mano mylimasis sūnus (dukra)“. Šią dieną dėkojame Dievui už įsūnystės malonę, gautą Krikšto metu, kad esame Dievui ne svetimi, bet mylimi jo vaikai. Mūsų krikštas yra mūsų gimimas dangui. Tai džiaugsmu trykštantis tikėjimo slėpinys. Tačiau jeigu Krikšto slėpinyje matytume tik Dievo dovaną, be paskirtos misijos, krikštas nebūtų iki galo suprastas.

Kaip Kristus po krikšto Jordano upėje pradėjo dangaus Tėvo skirtą misiją: ėjo į pasaulį, kad laimėtų žmones Dievo karalystei, taip ir mūsų krikštas įpareigoja gautąja Dievo dovana dalytis su kitais. Tie kiti galbūt yra mūsų studijų draugai, kaimynai ar bendradarbiai, kurie arba visiškai nepažįsta Dievo, arba tas pažinimas yra tiek miglotas, jog nesugeba atskirti, kur yra krikščioniškasis tikėjimas, o kur magija, astrologija ar kiti Naujojo amžiaus klystkeliai.

Mintis, jog esame be galo Dievo apdovanoti, o šalia mūsų daugybė žmonių, nepažįstančių Dievo, klaidinamų visokiausių aiškiaregių ir burtininkų, paskendusių materializme ir hedonizme, turėtų neduoti ramybės. Per krikštą tampame ne tik Dievo vaikai, bet ir jo bendradarbiai pasaulio išgelbėjimo misijoje. Kaip ir ką daryti, visada turi padiktuoti konkrečios gyvenimo aplinkybės. Krikštas mus įpareigoja skaityti laiko ženklus, matyti žmonių dvasines bėdas bei žaizdas ir bandyti jas gydyti. Pavyzdžiui, šiuo metu matome didelę žmonių sumaištį, nusivylimą; matome, kaip žmonės yra kiršinami ir kokia didelė žala daroma visuomenei. Krikštas ne tik mus pačius įpareigoja nepamesti Evangelijos tiesos, bet taip pat jos šviesoje vertinti visus įvykius ir padėti mūsų broliams bei seserims nepasiklysti nūdienos gyvenimo labirintuose.