Archyvo įrašas

Skelbkite Evangeliją

Po prisikėlimo apsireiškęs savo mokiniams Jėzus Kristus kalbėjo: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. Po šitų žodžių, kaip rašo evangelistas, „Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“. Šiandien minime šį svarbų ir kiekvienam iš mūsų labai brangų Jėzaus gyvenimo įvykį – Kristaus Dangun žengimą, apvainikuojantį didelės meilės ir aukos kelią. Švenčiame Jėzaus pergalę ir drauge su psalmininku kalbame: „Tikiuosi pamatyti Viešpaties gėrį toje šalyje, kur gyvybė“ (Ps 26, 1).

Jėzus apaštalams skyrė sunkią ir atsakingą misiją – eiti į pasaulį ir skelbti Gerąją Naujieną apie mirusį ir prisikėlusį Viešpatį, galintį išgelbėti kiekvieną Jį įtikėjusį žmogų. Evangeliją skelbti ypač yra sunku dabartiniame pasaulyje, kur žmonės su dideliu susidomėjimu klausosi kalbų apie okultizmą, piramides ar ufonautus, tiki įvairiomis mistinėmis jėgomis, bet nenori atsižadėti nuodėmės ir aiškiai žengti gėrio linkme. Sunku skelbti Evangeliją žmonėms, kurie linkę tvarkyti gyvenimą pagal savo įgeidžius, horoskopus, bet ne pagal gerai suformuotos sąžinės balsą. Evangelijos skelbimui, atrodo, galėtų ryžtis tik labai stiprios asmenybės, tačiau net Jėzaus mokyklą išėję mokiniai nebuvo tokie šaunūs. Evangelistas pasakoja, kaip pasirodęs „Jėzus priekaištavo mokiniams už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“. Tačiau, nepaisant visko, Jėzus šituos abejojančius, bei labai silpnus mokinius siuntė skelbti Gerąją Naujieną ir kurti Dievo karalystę.

Jėzaus mokiniai yra padrąsinimas visiems, kurie imasi misijos skelbti Evangeliją. Jie daug ko neturėjo, ką turime mes: nei visuomenės komunikavimo priemonių, nei universitetų, nei didingų bažnyčių ir organizacijų; jie negalėjo nueiti į mokyklas ir vaikams aiškinti apie prisikėlusį Viešpatį. Tačiau jie turėjo tai, kas yra svarbiausia – savo Mokytojo siuntimą ir pažadą, jog jis bus su jais „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Dėl šio Viešpaties pažado jiems užteko ryžto nugalėti sutiktas kliūtis ir drąsiai eiti į priešiškai nusiteikusį pasaulį, kad būtų jame „žemės druska ir pasaulio šviesa“.

Skelbiant Evangeliją ar dirbant bet kurį kitą Viešpaties darbą paprastai naudojamos dvejopos priemonės. Vienos iš jų yra matomos ir atrodo labai svarbios, pavyzdžiui, televizijos ir radijo laidos, laikraščiai ir knygos, Caritas ir kitos organizacijos, gelbstinčios į vargą patekusius žmones ir t. t. Paprastai rūpinamės katalikiškos televizijos ar dienraščio sklaida, lėšomis, kurių reikia vargšams padėti. Tačiau visada išlieka pavojus pernelyg žvilgsnį nukreipti į išorines priemones, užmirštant svarbiausias, naudotas paties Jėzaus Kristaus.

Prieš pradėdamas skelbti Evangeliją, Jėzus pasitraukė į dykumą ir keturiasdešimt dienų pasninkavo. Baigęs mokyti žmones, jis pasitraukdavo į nuošalią vietą ir melsdavosi. Jis atmetė šėtono gundymą akmenis paversti duona ir valdyti "pasaulio karalystes", o pačioje pabaigoje, atrodytų, padarė didžiausią klaidą - leidosi nukryžiuojamas. Tačiau jo mirtis ant kryžiaus nuodėmėje paskendusiam pasauliui buvo naujo gyvenimo pradžia.

Šiandien mums reikia labiau susimąstyti apie tikrąsias Evangelijos nešimo į pasaulį priemones. Jei nepajėgiame turėti daugiatiražių laikraščių ir žurnalų, jei neturime kitų modernių komunikacijos priemonių, dėl to nereikia nuleisti rankų: tai, kas yra svarbiausia Kristaus misijoje, mes turime arba bent galime turėti. Svarbiausios priemonės yra meilė, aukos dvasia, ištikimybė Evangelijai, klusnumas Dievo valiai, maldos vienybė su Viešpačiu ir kasdienis darbas, nors jis būtų sunkus kaip Kristaus kryžius. Mums, Evangelijos nešėjams, kasdien reikia atlikti sąžinės sąskaitą, kaip pasinaudojame šiomis, pinigų nekainuojančiomis ir Kristaus naudotomis priemonėmis.

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją,“ – šiais žodžiais Jėzus siuntė ir tebesiunčia savo mokinius į pasaulį kasdien iš naujo kurti Dievo karalystę. Jėzaus mokiniai nėra tik kunigai ar vienuoliai, bet visi tėvai, mokytojai ir visi krikščionys. Kristaus Evangeliją į nūdienos pasaulį turi nešti ne tik vyskupai ir kunigai, bet ir kiekvienas sąmoningas pakrikštytasis. Krikštas yra didelė Dievo dovana, tačiau ji įpareigoja veikti. Tiesa, ne visada reikalingi žodžiai ir gražios kalbos, gal net ne visada reikalingas triukšmingas veikimas, bet visada būtinas geras liudijimas, kad tas, kurį palietė Krikšto vanduo, yra su Kristumi miręs nuodėmei ir prisikėlęs naujam gyvenimui.

Viešpatie, padėk mums gerai Tave liudyti!